Vladas Braziūnas

ką tie žvilgsniai iš nuotraukų skaito iš mano akių neįmanančių skęsti, atsispindėti akyse jų akimirkų mirusių, o atkaklių prisispyrusių, – kuo aš čia dėtas kaip paaiškint dabar, ko jie kopė į kalnus ir ko iš urvų išsiropštę sustojo ratu priešais blykstę ko svyravo jų baržos, ko tryško ankstyvas ruduo iš taurių žalvarinių, ko krykštė sugrįžus vaikystė buvo krikštas ir kryžius, lopšys kūdikėliui ir doklas mažyčiam gėreliui, paskiau jie tik mirė ir kėlės ir senelio rudinė, tabokos prikvipusi, vis dar didoka ir rugys, ir jo mėlynos gėlės gėlė, gelia tie žvilgsniai iš nuotraukų, skaito net sukaitę vienatinę mano rainelę susitinka laimingi, ir aš, kai jau tapęs būsiu tuo, kurs žiūrės į tave iš anapus kad tikėčiau, jog žvilgsnio negali nieks atimt iš manęs, kad regėtum jį skaidrų