Vladas Braziūnas

įšoksime į pamuiles būties palikusias vonioj priprakaituotoj kur vidury bretanės mudu dviese mokinomės kaip niūkų velnią guosti su pamuilėm man kilpoje meilu kai tvilko ji nuolankų kaklo linkį su juo visus dušus pasimėginsim mes viešbučiuos šalių ir pašalių žinok, nekelsi gyvas iš vonios rausvai į tokią putą chronas laša kad kalipigei amžiais būtų maža jo dieviškos pagiežos ir sausos įlieki niekšingiau dar ir karščiau aš vis kaip rasą sugeriu kaip gėrį ryšelį metų raktą ištarnautą ir katafraktą einantį kiteron