Vladas Braziūnas

chalatas mėnulio šviesos kai virtuvėn tu vyno eini prie sruvančios lango angos tu virtuvėj poetą randi tau miegant jis šventąjį nilą pasuko kitokia vaga į rašalą paverstas vynas – jis bus nurašytas jei ką poeto lentelė skrebénta viena tu buvai palikta poetams priprasti nelemta juos veikia mėnulio kaita štai stovi nelyg dioskuras tava prisigobęs skara nei paras iškilęs iš jūros jo drovis pakirdus diena pavasaris sako tau lena o tu tik rašai ir geri ir duodasi karštligė venom eilėraščių nesantūri per vilnią per vilnią per vilnią kaltai ir plaukte ir krantais plūkiuos kol liejykloje vilniaus tikrovę nuliesiu naujaip skaitytumei sako tau lena kiek dūmų ant miesto matai pastogėmis šlaksto sièną o stógus užlieja melsvai ir šyla jau kadmio citronas nuo ryto geibių spindulių ir valtim apšepęs amonas išplaukia žyniams ant pečių