Vladas Braziūnas
nemirtingasis
žengiau mišku, paskiau lauku plačiu
kur prie dangaus ir žemės pakraščių
sruveno upė, jon bandžiau panirti
ta upė nuo žmonių nuplauna mirtį
ji auksasmiltė, Tartaras po ja
ugninis šuo pakartas oloje
po juo dangus bedugnis, apatinis
jame baugus, aptukęs ir sutinęs
kaip kortų malkas išdėlioja sielas
neskaldo jų į mielas ir nemielas
be skirtumo apdovanoja gausiai
sapnų, svajų, iliuzijų kaliausėm
tada mirties ir kūno nebetekę
dausų tabūnai driekiasi per stepę
ir aš, iš upės į miglas pakeltas
regiu, kaip supas įkapėsna baltas
ryto naujagimis
Київ–Frumuşica Nouă, 2010.IX.25
Poezijos pavasaris / sudarytoja Erika Drungytė. – Vilnius: Vaga, 2011. – P. 80–81;
Braziūnas, Vladas. fontes amoris. – Vilnius: Petro ofsetas, 2012. – P. 63;
Literatūra ir menas (kultūros svetainė; virtuali). – 2013. – Kovo 21. – http://literaturairmenas.lt/mediateka/1008-vladas-braziunas-.... – Eilėraštį skaito autorius; groja Petras Vyšniauskas; filmuota Benedikto Januševičiaus.