Vladas Braziūnas

spindinti mėnulio molija mums akis užtvindė kelyje kėlėme ir gulėme – į ją atsidūrėme ties praraja apie kokį paukštį, kokį žvėrį akys žėri – ką kalba sutvėrė tarė atvirai – liūdna šneka tavo aitvarai suneš ne ką kalvariją – kalvomis nulyja ak tave į tavo Aukštaitiją kas alsavo tavyje, atgyja iš molijos virsta į leliją pasigirsta: mirštantys tarp pirštų košia tartum alų rūką tirštą apsivalo rūpesčiais, numiršta tavo rūsčią valandą pamiršta tu dedi leliją jiem po kojų jie kely – ko neturi – aukoji