Vladas Braziūnas
Vilniaus stotelės
Žvėrynas
Algirdui Verbai
Vasaros pradžios – giedrėjantis vyzdžio fajansas
neišmintinga avarija rausvo dangaus burnoje
taria mus amžinos paukštės – beviltiškai senstančias
arijų penklines aria virš antakių giedanti seserija
lizdas sukrautas jį tobulas angelas globia
klaupkis ir kliaukis pastoge Žvėryno pušies
geriančios godžiai garuojantį smogą kaip grogą
geria Žvėryno vienuolis pritvinkęs tulžies
žiedlapių runos karūnos pralaužia kaužojantį luobą
stoja tyla tik prašliaužia užstrigdamas upių motutės sekloj
tarsi užmigdamas mirdamas dygdamas degdamas luotas
apvainikuotas žolių kupolinių sienojas
klojame pamatus patalus sielas atšvenčiame kupolą
kupolio rože tai vasaros grožis ūmus
skuojos sėklelėje žemę gyvenčiau o supila
mano vienintelį kupolą ir užrakina namus
Vilnius, 1984.III.21–V.12
Literatūra ir menas. – 1986. – Gegužės 9. – P. 7;
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 16–17.