Vladas Braziūnas


Vilniaus stotelės
Žvėrynas

Algirdui Verbai Vasaros pradžios – giedrėjantis vyzdžio fajansas neišmintinga avarija rausvo dangaus burnoje taria mus amžinos paukštės – beviltiškai senstančias arijų penklines aria virš antakių giedanti seserija lizdas sukrautas jį tobulas angelas globia klaupkis ir kliaukis pastoge Žvėryno pušies geriančios godžiai garuojantį smogą kaip grogą geria Žvėryno vienuolis pritvinkęs tulžies žiedlapių runos karūnos pralaužia kaužojantį luobą stoja tyla tik prašliaužia užstrigdamas upių motutės sekloj tarsi užmigdamas mirdamas dygdamas degdamas luotas apvainikuotas žolių kupolinių sienojas klojame pamatus patalus sielas atšvenčiame kupolą kupolio rože tai vasaros grožis ūmus skuojos sėklelėje žemę gyvenčiau o supila mano vienintelį kupolą ir užrakina namus

Vilnius, 1984.III.21–V.12

Literatūra ir menas. – 1986. – Gegužės 9. – P. 7;
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 16–17.