Vladas Braziūnas
bestiarius
paukščiai nutilo, klausykis vėjo Orfėjo
baugščiai artėjant iš dūmo, artumo, iš tavo, žmogau, sukurtumo
stulbsti: rakinėja pamatus, rankioja, barsto, barsto ir rankioja kaulus
traukia linksmi paskui karstą barsukai ir putpelės, liūtai ir kiaunės
nesiniauja ir nesiliauja džiūgaut, saulėtos pūgos
liečia, liežia akis ir lūpas, šviečia pelės pilvukas
kviečia iš miesto didžiąją seseriją
per laukus, per kalnus devynis švelnios uodegų girios
nyra ir skęsta, skęsta ir nyra į jūrą
kas man užėjo teisybę rašyti, teisybę gyventi
gyvasties šventėn kreipt savo žvilgsnį, aklą ir niūrų
sekt iš paskos, nesiduoti liūliuojamam fleitų
šiept paskutinį kirmijantį protinį dantį
Dieve meldynų, meldžiuos, kas užėjo, kad jau nepraeitų
Fabijoniškės, 2003.IX.3-4
Draugas / Šeštadieninis priedas „Literatūra, menas, mokslas“. – 2003. – Lapkričio 15. – P. 3;
Metai. – 2004. – Nr. 11. – P. 40;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 63.