Vladas Braziūnas

ak kas par leišiem ak kas par alu! Knuts Skujenieks europieti, augęs pačiame palietuvy knieti vis paklaust, o ką galvojam, kaip gyvi klyvi ar vaikaičiai klykia, ar laukais į Rydzinią dar Velykė kiaušį, skaisčiai išdažytą, ridina ar Mūšos pakriaušiuos dar miselė kruta, dar gyvena ar neliausit šiauštis, zvirbuliai, prieš Knutą ir prieš meną brisk dar mūsų pusėn, kad jau vis labiau koštuvės knieti duok šen baltą ūsą, europieti, prie dangaus prikniedytas

dykinėjanti Dievo paukštė vakar čiauškėjus many dingo kaip sapnas, kaip sidabrinė Čako grandinė jēga, siela ar сила kas ten iš gylio kyla ąžuolo stuburu kopia šamano vaikas prie lizdo trim slidžiais skersinėtais slanksteliais tyli perinti paukštė

blizgantis juodžemio sparnas, sparnas prie sparno glaudžias tolstančios vagos, vaga prie vagos, arimas iš po norago spurdanti gyvastis sparno, vagos pakils, ir nuskris visas pulkas, banguojantis juodas ežeras, banga prie bangos žemė prie žemės, prie juodžemio, dangus prie dangaus po dangum, iš po dangaus blizganti juodžemio plūksna, povos vėduoklės kraštelis

rytas būtų kaip rytas tik dienos nebebus švyti piktas kaprizas pro pernykščius lapus aukso rasos ant lapų rytmetinės žvaigždės pavydės, kai anapus apsipras ir mirgės kai nukrės, vidur jūros kosminės ant akmens ką ten piktosios niurna? ką ten šviesiosios lems?

prie vartų pasitiko protėvių veidai išgriauk kalyklą ginklų bet vartus paliki beprotis protėvių paminklais tiki jų nuopelnais klastojamais šventai šlovė ir garsas simboliai ir mitai kilmė sarmatų gudų ir žuvėdų o pavardė kurią ištarti gėda kurčių bajorų kartai pramanytai arkadijos menai paklusę kūnui perkūno radvilos užgesusiai karūnai bevaisio džiaugsmo siautuliui prieš mirtį net jeigu tai kur taikeisi panirti tėra bergždi senų grimasų krūmai tegu jie būna sulaikyki kirtį