Vladas Braziūnas

apmečiau tavo žvilgsniu jaukų duonkepės turtą: moliniai dubenys, bronzos ar žalvario piestas beržo pliauskigalis žiūri į ugnį užburtą burną pražiotą ir žiaubere tęžtantį sviestą inkščiančių ugnį pašėriau ir tyliai sėdėjau žvelgdamas valtį burtažodžių plaukiant pro plazdantį laiką žiemiškas jūras, keleivį jų vienišą Dievą nešant į atvirus vandenis, plynus ir nebesulaikomus niūrūs šviesų atvašynai šliaužė sienojais ir siekė tinklą raudoną užmesti, nuskęsdinti duonkepės valtį bet suliepsnojo pakluonėj beržynas, ir sietas septyniažvaigždis atėjo šeimynos pakelti

bokšto, senesnio už laiką, pavėsy stovėsi netrokšdamas nieko nelaukdamas nieko stovėsi kad nieks jau tavęs nebelaiko, nelieka kas dar pasigestų, kas gęstančią liepsną apklėstų, apklostytų, liesą paglostytų kūno džiūvėsį bet nieks jau tavęs nebelaiko, žiūrėsi kaip plaikstosi, sklaistos šešėlis kaip plėnimis vėjyje nyksta apleistos mylėtosios vėlės ištvėrusios gaisrą pirmykštį

tavo tenai ištekinėti takai ant marių ir vandenų želia rūta iš šaknų atželia atžagariai lelija iš laiškų, agarai veriasi pragarai ištekinėja sakai gintaru stingsta aušra dingo, sakai, nebėra žodžių rūsčių nei laiškų ìlgu man, ìlgu, laišku

ak kas par leišiem ak kas par alu! Knuts Skujenieks europieti, augęs pačiame palietuvy knieti vis paklaust, o ką galvojam, kaip gyvi klyvi ar vaikaičiai klykia, ar laukais į Rydzinią dar Velykė kiaušį, skaisčiai išdažytą, ridina ar Mūšos pakriaušiuos dar miselė kruta, dar gyvena ar neliausit šiauštis, zvirbuliai, prieš Knutą ir prieš meną brisk dar mūsų pusėn, kad jau vis labiau koštuvės knieti duok šen baltą ūsą, europieti, prie dangaus prikniedytas

dykinėjanti Dievo paukštė vakar čiauškėjus many dingo kaip sapnas, kaip sidabrinė Čako grandinė jēga, siela ar сила kas ten iš gylio kyla ąžuolo stuburu kopia šamano vaikas prie lizdo trim slidžiais skersinėtais slanksteliais tyli perinti paukštė

paukščiai nutilo, klausykis vėjo Orfėjo baugščiai artėjant iš dūmo, artumo, iš tavo, žmogau, sukurtumo stulbsti: rakinėja pamatus, rankioja, barsto, barsto ir rankioja kaulus traukia linksmi paskui karstą barsukai ir putpelės, liūtai ir kiaunės nesiniauja ir nesiliauja džiūgaut, saulėtos pūgos liečia, liežia akis ir lūpas, šviečia pelės pilvukas kviečia iš miesto didžiąją seseriją per laukus, per kalnus devynis švelnios uodegų girios nyra ir skęsta, skęsta ir nyra į jūrą kas man užėjo teisybę rašyti, teisybę gyventi gyvasties šventėn kreipt savo žvilgsnį, aklą ir niūrų sekt iš paskos, nesiduoti liūliuojamam fleitų šiept paskutinį kirmijantį protinį dantį Dieve meldynų, meldžiuos, kas užėjo, kad jau nepraeitų

banalumas to vaizdo, bet grožis baltos gulbės juodam tvenkiny nesakyk, kad lyg žaizdą meni besiskleidžiančią rožę nudainuotiniai posmai taip pat sudėvėti netylančio aido nesakyk, kad žvaigždė nusileido tik nuleidau rankas baltą gulbę pašert trupiniais nuo žąsų dar atlikusio lesalo kur neseks iš paskos, kurgi neis plikas žiedkotis styro iš sniego tokio tyro, kad irgi jau nesamo žiba žvyras, tik byra, tik diegia

koks čia ežeras, jei be Meilės salos kad miegočiau kietai minkštai man paklok po galva – riedantį akmenį dumbantį dugną, debesis baltą atspindį mano nustebusioms akims pro plyštančius atspindžius irklas vandenį lyg bibliofilo peilis knygos puslapius pjausto koks čia gylis, gali tik nujausti ežeras tyli

„Jėzus nuliūdo tvaną padaręs, pasigailėjo žmones nubaudęs“ (žemaičių giesmė) nesitikėjome priplaukti kranto nei salos ir buvome iliuzijų ir nevilties prikaustyti prie stiebo visų po du, visi privalom veistis ir daugintis, kaip liepta ir palaiminta be galo ir be saiko ir užtat netrikdomi, be meilės, nes be meilės trikampio, be trečio, be imtynių kruvinų, be meilės šokių nebuvo pertekliaus, užtat ir kultūra vadinamo pasileidimo paskiau paleido varną, rado krantą išlipo nėščios, tai tada prigimdė

blizgantis juodžemio sparnas, sparnas prie sparno glaudžias tolstančios vagos, vaga prie vagos, arimas iš po norago spurdanti gyvastis sparno, vagos pakils, ir nuskris visas pulkas, banguojantis juodas ežeras, banga prie bangos žemė prie žemės, prie juodžemio, dangus prie dangaus po dangum, iš po dangaus blizganti juodžemio plūksna, povos vėduoklės kraštelis