Vladas Braziūnas

supratau, kad nėr tavęs, kad veltui mindau žemą seno pašto slenkstį čia gyveno?.. maža kas gyveno ryt pirma diena gyviem gyventi mirštant: pirštų... pagalvėlės... lūpoms... žalio medžio angelas ant sienos žaidžia buhalteriniais skaičiukais rūką vos matau: rasotas langas o sapnai – kadais buvai priėjus buvo vėjas, šaltos rankos rangės dar nekaltos angys ir balandės baltos krūpčiojo po mano delnu apgamas rūstus, apgaulės švelnios gaubė ir neleido atsibust senas vėjas sušlavė lapus pastovėjo, apsisuko ir nuvėjo