Vladas Braziūnas

šėtonas Erazmui atvertė Knygą skurdi vienaragio medžioklė pavyko raudojo vaikeliai, parpuolę ant kelių prapuolė danguos karūnuota Mergelė sėdėjau Mėlynių kalne, nusidėjau žodžiu ir daina, neregėjimu Dievo tik mėlynas kalnas pro mėlyną miglą liūliavo taip švelniai, taip velniškai migdė slapta geografija pakeitė laiką į tavąjį sapną seniai nepataikau vis kliūnu už slenksčių, už staktų, už grotų klausyklų, teatrų, – kas rytų? kas grobtų kas rytą kas latrą nukeltų į dangų kur britai ir latviai, kur keltai ir frankai klausyk, kokį velnią aš šičia rašau? prikelk ar į sapną nukelk; ar nušauk