Vladas Braziūnas

čia karūna, čia jos veidą uždengia plaukai, o čia mažas berniukas oi, dar nenupiešiau rankų Viešpatie su viešpačiukais kuo jam kabintis reikės į gyvenimą kuo nuo gyvenimo gintis, žiūrėk kaip pabalo balsas, nei bėgti, nei rėkt pavargau, ar negrįžta, ar nesivaidena pasviręs, į vyrą šiek tiek panašus, šiek tiek į madoną su kūdikiu, lapų vainikas pabūsiu lauke prie tavęs, palytėk tarpus sienojų, ten samaną žalią pernykštę per nykštį didesnis jau šiemet rantas į staktą aukščiau vis įsikerta randas senasis gražiai užsitraukia per žiemą randasi naujas, kol metai išeina į šipulius šitaip aukštėja skiedrynas, raudoni sliekai jo pakojy, o džiaugsmas babutei iš turgaus parnešus krakmolo saldainį, margais popierėliais taisytą, atgurga pavasaris, vėl iškeliauja, graso, negrįšiu grąžą gali pasilikt negrynaisiais griovelių vandenimis polaidiniais, įgriso grįžčiot per petį, ko nepametęs, įgalūs gėlių pardavėjai, o gėlės iš piešinio nieko nepriešinu, laukiu kol debesys, viso gyvenimo šviesą sugėrę, plaukui nutrūkus, tėkšis veidu į lauką