Vladas Braziūnas

Ak, pasilinkėti lietaus, kad išdžiūvusi žemė sudrėktų, Žolės stiebai kad vytųs kaip aistringos pašėlusios rankos, Ūmiame glėbyje, Lyg paskutiniam, lyg kad prieš mirtį, Trokšti lietaus, kad permerktų sausas lūpas, Perdžiūvusias ir kietas Kaip neartas dirvonas. Ai, prišaukti lietų kaip gyvybę, šiltą ir švelnią, Ligi šaknų, išbalusių kaip pirštai, kur skvarbūs, kur be glamonių, Prišaukti lietų, kurs nepriklauso, lietų, kurs nedera... Užkimęs riksmas atsimuša kaip paukštis į rūsčią įsakymų plokštę.