Vlado Braziūno eilėraščių knyga prancūziškai „Grandes sont les nuits“ buvo pristatyta kovo 12 d. ypač poetinėje aplinkoje – „Lėlės“ teatro Mažojoje salėje – nedidelėje skliautuotoje erdvėje. Savo eilėraščius V. Braziūnas skaitė pritariant bardui Domantui Razauskui bei multiinstrumentalistui Sauliui Petreikiui. Vertimų paskaitė aktorė Caroline Paliulis. Rinkinį plačiau aptarė literatūrologas Kęstutis Nastopka. Pasak jo, V. Braziūnas viso labo trečiasis lietuvių poetas, kurio eilėraščiai prancūziškai išleisti atskira knyga. (Pirmieji du – Juozas Tysliava ir Marcelijus Martinaitis.) Rinkinyje – 39 eilėraščiai.
Skelbiame vieno žymiausių šiuolaikinių prancūzų poetų, praeitais metais viešėjusio Poezijos pavasario festivalyje, Bernard’o Noëlio mintis apie šią V. Braziūno knygą.
B. J.
Braziūnas, Vladas. GRANDES SONT LES NUITS / Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė, Asta Uosytė-Būčienė et Marc Fontana. – Paris: L’Harmattan, 2007.
Yra kalbų, kurios, buvusios nužudytos, prisikelia. Tokia yra lietuvių kalba, kurią carai buvo uždraudę, kad nutildytų maištingą tautą. Tad nelabai ką žinome apie tą buvusią kalbą, jos pasipriešinimą, jos literatūrą, nors nuo šiol ji yra „mūsų“ Europos dalis. Todėl Vlado Braziūno, šiandien ryškiai atstovaujančio lietuvių kalbos minčiai ir vaizduotei teikiamoms galimybėms, knygos pasirodymas prancūzų kalba yra, be abejo, didelis įvykis. Tuo pačiu tai proga susipažinti su Harmattano (Éditions de l’Harmattan) kolekcija „Levée d’ancre“ („Inkaro pakėlimas“), kuriai vadovauja Gérard’as Augustinas ir Michelis Cassiras. Jie labai nesigarsindami jau išleido dvidešimt penkias graikų, arabų, ispanų, kinų, indų poetų, kuriuos dar turėsime atrasti, knygas.
Vlado Braziūno knyga „Naktys yra didelės“ – tai antologija, sudaryta iš trijų rinkinių: „Būtasis nebaigtinis“, „Vakar yra rytoj“ ir titulinės knygos. Garsinis pavidalas, žinoma, yra prarastas: jis neišverčiamas, bet dėl ritmo kaitos, sutirštinimų ir pagreitinimų, kuriuos vertėjai sugebėjo išsaugoti, muzika vis dar virpa anapus teksto. Šiurkštokas nelygių skiemenų girgždesys ir elipsės paryškina kultūrinio paveldo klodus, kurie aiškiai išliko eilučių moduliacijose, niuansuose ir ritme. Bendra intonacija lyrinė, tačiau vienodai tekanti, nedeklaratyvi, kaskart išsauganti tikrumą ir tikslumą. Visa tai leidžia sukurti įtampą tarp jausmo ir minties, kai vienas nuspalvina kitą arba kartais perplėšia, palikdami atvirą žaizdą, nes šiandien būtent šitaip suvokiamas pasaulis.
Gamta tebėra ne kaip dekoracija, o kaip materija, nuo kurios atsiskiria žodžiai: jie yra tikros ano laiko nuoskilos – šienas, šakos, akmenukai, dulkės, fontanas, žiedlapiai... Visi šie žodžiai nupoetinti, nes laikomi žaliava be jokių referencijų. Tokiu būdu ryžtingai nutolstama nuo tradicinio poetinio pasaulėvaizdžio, nors iš pirmo žvilgsnio išsaugoma jo kalba. Iš čia kyla natūralus keistumas, kai naudojamasi tuo, kas žinoma, sugestijuojant nežinomą, ir kuris apvalo žodyną nuo bet kokių poetinių stereotipų. Vertėjai vykusiai perteikia tokį pasirinkimą, teikdami pirmenybę prasmės pertrūkiams, staigiems nuokrypiams. Iš to kylantis ritmas kaitaliojasi su netikėtomis asociacijomis ir prasmės perkėlimais, kurie kartu su lanksčiomis jungtimis išjudina ramią eilutės slinktį.
Trumpi eilėraščiai dažniausiai prasideda familiaria intonacija, kurią beveik tuoj pat pertraukia priešingos reikšmės vaizdas arba žodis. Jokio perėjimo nuo vieno vaizdo prie kito, pavyzdžiui: „Vilniuje naktį sniegas“, o kita eilutė – „už vasaros klaidas“. Toks netikėtas sugretinimas paaštrina dėmesį, ragina skaityti keletą kartų, susitelkiant ties žodžiu, jo prasminiu krūviu, jo skambesiu, trumpai tariant, tuo, kas sudaro eilėraščio medžiagą ir sukuria pabaigos įspūdžio figūrą. Santūrus ir kuklus toks žodžių parinkimas, toks polėkio sutirštinimas, užuot jam pasidavus, tuo pat metu ir skaitytojui suteikia už entuziazmą tvaresnių emocijų.
Kaip būdinga daliai šiuolaikinės poezijos, Vladas Braziūnas, be abejo, priešiškas „poetiškumui“. Bet šis priešiškumas reiškia ne tiek įtaką, kiek šiuo metu visose kalbose iškilusią problemą. Reikšmingas faktas, kad originali lietuviška kūryba užmezga tiesioginį ryšį su šiaip ar taip „užsienietiška“ patirtimi.
Iš prancūzų kalbos vertė GENOVAITĖ DRUČKUTĖ