Inga Manelytė
Ovalioji rožių poezija
Rainer Maria Rilke. Rožės / Les roses. Eilėraščių ciklas. Iš prancūzų k. vertė Vladas Braziūnas. V.: Apostrofa, 2009. 68 p.
Dvidešimt keturi tarsi rožės žiedlapiai vienas į kitą elegantiškai įsisupę eilėraščiai – tai savotiška austrų poeto Rainerio Marijos Rilkės duoklė prancūzų kalbai, jos poetams ir rožių ovaliam lengvumui. Kaip apibendrinamajame žodyje „Himnai Rožei“ rašo Arvydas Šliogeris, šių eilėraščių „kalba teliūskuoja Rilkės sieloje tarsi vynas krištolinėje taurėje – spindintis, skaidrus, be drumzlių ir šešėlių“. Ir išties rožių ir mirties poetas išmaningai žaidžia prancūziškuose žodžiuose „rose“ (liet. rožė), „mort“ (liet. mirtis) ir „amour“ (liet. meilė) girdimais ar tik matomais, tačiau atkakliai besikartojančiais garsais r, o, s ir t. Skaidrus ir lengvas skambesys yra vienas akivaizdžiausių Rilkės prancūziškosios poezijos bruožų. Tiesa, Rilkės gimtąja vokiečių kalba rašytoms eilėms būdinga, anot Šliogerio, „rūsti, kartais net asketiška, beveik metafizinė disciplina“, tačiau prancūzų kalba eilės skamba efemeriškiau, o patys žodžiai nerūpestingai įsisupa viens į kitą tarsi rožės žiedlapiai.
Džiugu, kad šių eilių skambesiu jau gali gėrėtis ir lietuvių skaitytojai. Į lietuvių kalbą Vlado Braziūno išverstus ciklo „Rožės“ eilėraščius 2009 metais išleido leidykla „Apostrofa“ (kartu pateikiami ir eilėraščiai originalo kalba). Šioje recenzijoje ir panagrinėsime prancūziškų Rilkės eilių vertimą į lietuvių kalbą.
Rilkės eilėraščiai prancūzų kalba atrodo lengvi it vėjyje siūbuojanti rožė ir pakeri savo banguojančiu ritmiškumu. O pirmą kartą skaitant lietuvišką vertimą atrodo, lyg sunki švokščianti našta lenktų prie žemės liauną rožę ir ši, visa apsunkusi, mėgintų pakerėti savo gergždžiančiu balsu. Ir tik įsiskaitęs lietuviškame vertime pajunti tą savitą ritmišką skambesį, kuris ir po sunkia lietuviškųjų priebalsių našta yra toks pat žavus ir lengvas; o dar atidžiau panagrinėjęs pamatai, kaip meistriškai vertėjas atranda tą ritmą aplenkdamas net, atrodytų, nepajudinamas kliūtis.
Todėl iš esmės galime drąsiai sakyti, kad išversta gerai – perteikiama ne tik bendra eilėraščių nuotaika, bet ir pats skambesys bei kiti charakteringi bruožai. O tai nėra taip akivaizdu ir paprasta atsižvelgiant į tai, kad prancūzų kalba savo skambesiu yra daugiau balsinė, o lietuvių – priebalsinė. Todėl nagrinėdami šį poezijos vertimą atsižvelgsime tiek į prasmės tikslumą, tiek į skambesio ypatumus ir tais atvejais, kai tą daryti bus tikslinga, aptarsime konkrečius verčiant parinktus žodžius. Vertimo ir skambesio tikslumui aptarti atsitiktinai pasirinksime porą eilėraščių, o konkrečių žodžių vertimą aptarsime viso ciklo kontekste.
Jau minėjome, kad Rilkės poezijai būdingas žodžio lengvumas ir paprastumas – poetas dažniausiai vartoja įprastus žodžius ir jų formas. Eilės teka lengvai, beveik niekada nestebindamos keistumu ir neversdamos prasmių ieškoti žodynuose. Skaitant lietuvių kalba akis dažnai užkliūva už įmantresnio, neįprasto žodžio ir tik gerai įsigilinus paaiškėja, kad verčiant pasirinktas sprendimas išties taiklus.
Vertėjas vietomis vartoja itin retus žodžius, kurių prasmės dažnas skaitytojas gali nežinoti ir iš rožių poezijos transo jam tektų plumptelti į šaltą žodyno tikrovę. Pavyzdžiui, VIII eilėraštyje „De ton rêve trop plein“ verčiama „Iš savo sapno lygmalo“. Žodis „lygmalas“ reiškia sklidiną, prikrautą iki kraštų (www.lkz.lt), todėl prasmės požiūriu išversta tiksliai, o ir skambesiui nėra ko prikišti: originalo variante pasikartoja garsai e ir eu, o vertime – a ir o. Todėl, viena vertus, galima sveikinti vertėją radus itin taiklų skambesį, kita vertus, gailėti mažiau apie kalbą nusimanančio poezijos mėgėjo.
Pasitaiko, kad vertėjas vartoja savotiškus poetinius naujadarus, nors Rilke, kuriam prancūzų kalba nebuvo gimtoji, to beveik nedaro. Pavyzdžiui, VII eilėraštyje Braziūnas „mille paupières“ verčia „tūkstantvokė“, o „mille sommeils“ – „tūkstantmiegė“; parinkti žodžiai puikiai perteikia pačią eilėraščio dvasią ir poetiškumą.
Taip pat vertimui, priešingai nei originalui, būdingos retai vartojamos žodžių formos. Pavyzdžiui, XIII eilėraštyje „de nos transports présents“ verčiama „mūsų polėkių dabarykščių“. Vis dėlto reikia pripažinti, kad retesnės žodžio formos vartojimas nėra savitikslis, jis pateisinamas bendru nuosekliu skambesiu – „dabarykščių“ randa sąskambį su „sugrįžta“, kaip originale „se reprend“ atliepia „présents“.
Ir tik dėl XV eilėraštyje atsiradusio žodžio „daugingas“ („Tavo kvapas supa lyg žiedlapiai / taurelę daugingą“) galima sudvejoti – „innombrable calice“ išvertus kaip „taurelę gausingą“ prasmė ir skambesys nebūtų nukentėję, o žodžių įmantrumo būtų išvengta.
Apibendrinant galima pasakyti, kad dažniausiai įmantresni žodžiai ar jų formos, kurie iš esmės nėra būdingi prancūziškajai Rilkės poezijai, vertime į lietuvių kalbą yra pateisinami ir padeda geriau perteikti kitus eilėraščių aspektus – sąskambį ar nuotaiką.
Versdamas poeziją, vertėjas negali sau leisti prabangos aukoti skambesį dėl tikslumo ar atvirkščiai – tikslumą dėl skambesio, nors retkarčiais tenka poetiškai interpretuoti vieną ar kitą. Rilkės „Rožių“ vertime į lietuvių kalbą esminių netikslumų nėra, o parinkti žodžiai atitinka originalo dvasią. Kitoje vertimo analizės dalyje panagrinėsime dvi ištraukas – pirmojo eilėraščio pirmąjį posmą ir trečiąjį eilėraštį (pateiksime originalą, pažodinį vertimą ir Braziūno variantą).
Pirmojo eilėraščio pirmojo posmo originalas:
Si ta fraîcheur parfois nous étonne tant
heureuse rose
c’est qu’en toi même, en dedans,
pétale contre pétale, tu te reposes.
Pažodinis vertimas:
Jei tavo gaiva kartais taip stebina mus,
laimingoji rože,
tai tik todėl, kad savyje, viduje
žiedlapis prie žiedlapio, tu ilsiesi.
Braziūno vertimas:
Kartais tavo gaiva tokia apžavi,
rože laimioji,
kad ilsiesi pačioj savy,
žiedlapis žiedlapin susiklojus.
Braziūno vertime nesilaikoma žodis žodin originalo ir matyti, kad vertėjas-poetas neįsikimba originalo teksto it skęstantysis gelbėjimosi rato (keičiama gramatinė struktūra, sukeistos eilutės ir pan.). Gelbėjimosi ratas (eilėraštis originalo kalba) plūduriuoja šalia, o poetas jo laikydamasis drąsiai iriasi poezijos bangomis. Todėl skaitant lietuvišką vertimą žavi toks pat lengvas, šiek tiek užliūliuojantis skambesys kaip ir originalo. Prancūziško eilėraščio pirmojoje eilutėje vyrauja ritmiškai išsidėstę garsai t, a, o – tą patį ritmą girdime ir lietuviškame variante; antrojoje eilutėje vietoj griozdiškesnio „heureuse“ vertimo „laimingoji“ pasirenkamas kur kas švelniau skambantis „laimioji“. Toks subtilus skambesys, ritmiškumas būdingas visiems verstiems ciklo eilėraščiams – jei originale kartojasi garsai s ir t ar r ir s, vertėjas drąsiai sukeičia eilutes, vartoja mažiau įprastus žodžius, tačiau norimą skambesį išgauna.
Kartais viename eilėraštyje susigrūda daug neįprastai skambančių žodžių, tačiau, pagauti saviško ritmo, jie plaukia gan sklandžiai. Pavyzdys – trečiasis eilėraštis.
Trečiojo eilėraščio originalas:
Rose, toi, ô chose, par excellence complète
qui se contient infiniment
et qui infiniment se répend, ô tête
d’un corps par trop de douceur absent,
rien ne te vaut, ô suprême essence
de ce flottant séjour;
de cet espace d’amour où à peine l’on avance
ton parfum fait le tour.
Pažodinis vertimas:
Rože, tu, o daikte, iš esmės išbaigtas,
susitelkusi iki begalybės
ir iki begalybės išsiskleidusi, o galva
kūno, kuris dėl per didelio švelnumo išnyksta,
niekas nevertas tavęs, o aukščiausioji esme
šios plūduriuojančios buveinės;
šios meilės erdvės, kurią vos tik pajudėjus
apsupi savo kvapu.
Braziūno vertimas:
Rože, o tujen, tobulumo įsikūnijime,
nuolatos įsiėmęs savy
ir nuolatos save kleidžiantis, o karūna
stiebo, kuris be švelnumo išvis,
nieks nevertas tavęs, o tu, šios plukios
buveinės esme aukščiausia;
šią meilės erdvę, kur iriamės vos ne vos,
tavo kvapsniais apkeliausim.
Tyliai skaitant eilėraščio vertimą, akis kliūva už tokių žodžių kaip „įsiėmęs savy“, „save kleidžiantis“, „plukios buveinės“; taip pat vietomis lietuvišką eilėraščio variantą suprasti sunkiau nei originalą (pavyzdžiui, paskutinių eilučių vertimas yra labiau poetiškai rafinuotas nei pats originalas) – prasmę kiek pridengia kalbos įmantrybės. Vis dėlto, atkreipę dėmesį į skambesį (eilėraštį deklamuodami balsu) ir eilučių proporcijas, pastebėsime, kad Braziūno pasiūlytas vertimas nėra nutolęs nuo originalo: „plukios“ atliepia „vos ne vos“, kaip originale „essence“ randa sąskambį su „avance“; o „aukščiausia“ ataidi „apkeliausim“, nors ir ne taip įtikinamai kaip „séjour“ – „le tour“, tačiau panašumo abiejų žodžių skambesyje yra. Trečiojo eilėraščio pavyzdys puikiai atskleidžia eilių vertimo iššūkius ir parodo Braziūno preferencijas – skambesys poezijoje yra kur kas svarbiau nei akla ištikimybė žodžiui. Panašios pozicijos laikytasi verčiant visus ciklo eilėraščius.
Taigi, apibendrindami vertimą, galime perfrazuoti Šliogerio žodžius ir užduoti klausimą: ar kalba teliūskuoja lietuviškuose eilėraščiuose tarsi vynas krištolinėje taurėje – spindintis, skaidrus, be drumzlių ir šešėlių? Ir atsakyti: galbūt kelių šešėlių lietuviškame Rilkės vertime ir esama, tačiau gėrimo skonis iš esmės lieka puikus.
Šiaurės Atėnai. – 2010. – Kovo 12. – P. 9. – Prieiga internetu: http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=980&kas=straipsnis&st.... –
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos svetainė. – Prieiga internetu: http://www.llvs.lt/?recensions=637
Lumières d'Europe
Rugsėjo 26 d. Paryžiaus Monmartre, tarptautiniame kultūros forume „Europos šviesos, tarp dangaus ir žemės“, savo eilėraščius skaitė Vladas Braziūnas, jų vertimus (Genovaitės Dručkutės) į prancūzų kalbą – Paryžiaus Molière’o teatro-Poezijos namų direktorius Michelis de Maulne’as.
Literatūra ir menas. – 2009. – Spalio 2. – P. 3.
Rainer Maria Rilke. Rožės = Les Roses
Rilke, Rainer Maria. Rožės = Les Roses: [eilėraščių ciklas] / iš prancūzų kalbos vertė [traduit en lituanien par] Vladas Braziūnas; knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. – Vilnius: Apostrofa, 2009. – 72 p.: iliustr. – Gretut. tekstas liet., pranc. – Kn. taip pat: Šliogeris, Arvydas. Himnai Rožei, p. 61–63
Austrų poeto R. M. Rilke’s (1875–1926) eilėraščių ciklas, parašytas prancūzų kalba paskutiniaisiais jo gyvenimo metais. Greta vertimo pateikiamas tekstas originalo kalba. Leidinys iliustruotas Sibirkos (Trakų raj.) rožyne augančiomis senovinėmis (XVIII–XIX a.) rožėmis (www.rozes.lt).
Bernard Noël
Naktys yra didelės
Vlado Braziūno eilėraščių knyga prancūziškai „Grandes sont les nuits“ buvo pristatyta kovo 12 d. ypač poetinėje aplinkoje – „Lėlės“ teatro Mažojoje salėje – nedidelėje skliautuotoje erdvėje. Savo eilėraščius V. Braziūnas skaitė pritariant bardui Domantui Razauskui bei multiinstrumentalistui Sauliui Petreikiui. Vertimų paskaitė aktorė Caroline Paliulis. Rinkinį plačiau aptarė literatūrologas Kęstutis Nastopka. Pasak jo, V. Braziūnas viso labo trečiasis lietuvių poetas, kurio eilėraščiai prancūziškai išleisti atskira knyga. (Pirmieji du – Juozas Tysliava ir Marcelijus Martinaitis.) Rinkinyje – 39 eilėraščiai.
Skelbiame vieno žymiausių šiuolaikinių prancūzų poetų, praeitais metais viešėjusio Poezijos pavasario festivalyje, Bernard’o Noëlio mintis apie šią V. Braziūno knygą.
B. J.
Braziūnas, Vladas. GRANDES SONT LES NUITS / Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė, Asta Uosytė-Būčienė et Marc Fontana. – Paris: L’Harmattan, 2007.
Yra kalbų, kurios, buvusios nužudytos, prisikelia. Tokia yra lietuvių kalba, kurią carai buvo uždraudę, kad nutildytų maištingą tautą. Tad nelabai ką žinome apie tą buvusią kalbą, jos pasipriešinimą, jos literatūrą, nors nuo šiol ji yra „mūsų“ Europos dalis. Todėl Vlado Braziūno, šiandien ryškiai atstovaujančio lietuvių kalbos minčiai ir vaizduotei teikiamoms galimybėms, knygos pasirodymas prancūzų kalba yra, be abejo, didelis įvykis. Tuo pačiu tai proga susipažinti su Harmattano (Éditions de l’Harmattan) kolekcija „Levée d’ancre“ („Inkaro pakėlimas“), kuriai vadovauja Gérard’as Augustinas ir Michelis Cassiras. Jie labai nesigarsindami jau išleido dvidešimt penkias graikų, arabų, ispanų, kinų, indų poetų, kuriuos dar turėsime atrasti, knygas.
Vlado Braziūno knyga „Naktys yra didelės“ – tai antologija, sudaryta iš trijų rinkinių: „Būtasis nebaigtinis“, „Vakar yra rytoj“ ir titulinės knygos. Garsinis pavidalas, žinoma, yra prarastas: jis neišverčiamas, bet dėl ritmo kaitos, sutirštinimų ir pagreitinimų, kuriuos vertėjai sugebėjo išsaugoti, muzika vis dar virpa anapus teksto. Šiurkštokas nelygių skiemenų girgždesys ir elipsės paryškina kultūrinio paveldo klodus, kurie aiškiai išliko eilučių moduliacijose, niuansuose ir ritme. Bendra intonacija lyrinė, tačiau vienodai tekanti, nedeklaratyvi, kaskart išsauganti tikrumą ir tikslumą. Visa tai leidžia sukurti įtampą tarp jausmo ir minties, kai vienas nuspalvina kitą arba kartais perplėšia, palikdami atvirą žaizdą, nes šiandien būtent šitaip suvokiamas pasaulis.
Gamta tebėra ne kaip dekoracija, o kaip materija, nuo kurios atsiskiria žodžiai: jie yra tikros ano laiko nuoskilos – šienas, šakos, akmenukai, dulkės, fontanas, žiedlapiai... Visi šie žodžiai nupoetinti, nes laikomi žaliava be jokių referencijų. Tokiu būdu ryžtingai nutolstama nuo tradicinio poetinio pasaulėvaizdžio, nors iš pirmo žvilgsnio išsaugoma jo kalba. Iš čia kyla natūralus keistumas, kai naudojamasi tuo, kas žinoma, sugestijuojant nežinomą, ir kuris apvalo žodyną nuo bet kokių poetinių stereotipų. Vertėjai vykusiai perteikia tokį pasirinkimą, teikdami pirmenybę prasmės pertrūkiams, staigiems nuokrypiams. Iš to kylantis ritmas kaitaliojasi su netikėtomis asociacijomis ir prasmės perkėlimais, kurie kartu su lanksčiomis jungtimis išjudina ramią eilutės slinktį.
Trumpi eilėraščiai dažniausiai prasideda familiaria intonacija, kurią beveik tuoj pat pertraukia priešingos reikšmės vaizdas arba žodis. Jokio perėjimo nuo vieno vaizdo prie kito, pavyzdžiui: „Vilniuje naktį sniegas“, o kita eilutė – „už vasaros klaidas“. Toks netikėtas sugretinimas paaštrina dėmesį, ragina skaityti keletą kartų, susitelkiant ties žodžiu, jo prasminiu krūviu, jo skambesiu, trumpai tariant, tuo, kas sudaro eilėraščio medžiagą ir sukuria pabaigos įspūdžio figūrą. Santūrus ir kuklus toks žodžių parinkimas, toks polėkio sutirštinimas, užuot jam pasidavus, tuo pat metu ir skaitytojui suteikia už entuziazmą tvaresnių emocijų.
Kaip būdinga daliai šiuolaikinės poezijos, Vladas Braziūnas, be abejo, priešiškas „poetiškumui“. Bet šis priešiškumas reiškia ne tiek įtaką, kiek šiuo metu visose kalbose iškilusią problemą. Reikšmingas faktas, kad originali lietuviška kūryba užmezga tiesioginį ryšį su šiaip ar taip „užsienietiška“ patirtimi.
Iš prancūzų kalbos vertė GENOVAITĖ DRUČKUTĖ
http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3182&kas=straipsnis&st...
Literatūra ir menas. – 2008. – Kovo 21. – P. 5. – (Knygos).
GRANDES SONT LES NUITS (NAKTYS YRA DIDELĖS)
Présentation du livre de poésie de Vladas Braziūnas traduit en français par Genovaitė Dručkutė, Marc Fontana et Asta Uosytė (Editions l’Harmattan, 2007)
Le mercredi 12 mars à 18h au Théâtre « Lėlė » (Arklių g. 5)
Avec Vladas Braziūnas,
Genovaitė Dručkutė,
Caroline Paliulis,
musique par Domantas Razauskas
et Saulius Petreikis
Animation de la soirée par Kęstutis Nastopka
Vlado Braziūno knygos pristatymas. Į prancūzų kalbą vertė Genovaitė Dručkutė, Asta Uosytė ir Marc Fontana, 2007 m. išleido Paryžiaus leidykla „l’Harmattan”
Kovo 12 d., trečiadienį, 18 val. „Lėlės” teatro Mažojoje salėje (Arklių g. 5)
Dalyvauja autorius,
vertėja Genovaitė Dručkutė,
aktorė Caroline Paliulis,
muzikuoja gitaristas Domantas Razauskas
ir multiinstrumentininkas Saulius Petreikis
Vakarą veda literatūrologas profesorius Kęstutis Nastopka
Bernard Noël
Grandes sont les nuits
Il y a des langues qui ressuscitent après avoir été assassinées, c’est le cas du lituanien que les tsars interdirent afin de rendre muet un peuple rebelle. On ne sait pas grand chose, ici, de cette langue, de sa résistance, de sa littérature bien qu’elle fasse désormais partie de « notre » Europe. Aussi devrait-on faire un événement de la parution en français d’un livre de Vladas Braziūnas, écrivain représentatif et important de ce qu’offre aujourd’hui à l’imaginaire et à la pensée le lituanien. C’est aussi l’occasion de découvrir la collection « Levée d’ancre », que dirigent Gérard Augustin et Michel Cassir aux Editions de l’Harmattan, et qui, trop discrètement, a déjà publié vingt-cinq volumes de poètes grecs, arabes, espagnols, chinois, hindous, tous à découvrir.
Le livre de Vladas Braziūnas, Grandes sont les nuits, est une anthologie tirée de trois recueils : Imparfait, Hier est demain et le livre titre. La matière sonore est évidemment perdue : c’est l’intraduisible, mais elle frémit encore dans l’arrière-texte grâce aux ruptures, condensations et précipitations qu’ont su ménager les traducteurs. Une rudesse résonne ainsi dans le rêche des syllabes et les ellipses, ce qui intensifie la présence d’une richesse culturelle déposée sensiblement dans les inflexions, les nuances et le rythme des vers. Le ton général est lyrique : pas d’envolées cependant, pas de déclarations, le choix toujours de la justesse et de la précision. Tout concourt à entretenir une tension entre émotion et pensée, l’une colorant l’autre ou, parfois, la déchirant pour que reste ouverte la blessure qu’est aujourd’hui la conscience de l’état du monde.
La nature est là, non un décor, une matière d’où se détachent des mots, qui sont les débris concrets d’un autre temps : foin, branche, cailloux, poussière, fontaine, pétales… Ces mots sont dépoétisés car traités comme des éléments de remploi hors de leurs références. C’est une manière de couper court avec l’univers poétique traditionnel tout en ayant l’air d’en conserver la langue. D’où une sorte d’étrangeté naturelle, qui joue du connu pour suggérer l’inconnu, et qui nettoie le vocabulaire de tout stéréotype poétique. Les traducteurs transmettent bien ce choix en donnant la priorité aux ruptures, aux abrupts sur le sens. Le rythme qui s’en suit alterne associations brusques et enjambements qui secouent avec de souples enchaînements soudain offerts à l’ampleur du souffle.
Les poèmes, en général courts, débutent souvent sur un ton familier presque aussitôt rompu par une image ou une expression à contre sens. Pas de transition entre une évidence du genre : « A Vilnius, il neige, la nuit » et le vers suivant : « des égarements de l’été ». Cet ajustement inattendu met l’attention en éveil, l’entraîne à lire et à relire en privilégiant le mot, sa densité, sa musique, bref ce qui constitue la matière du poème et construit la figure de l’impression finale. Il y a dans cet assemblage verbal, cette façon de condenser l’élan au lieu de lui céder, une retenue et une modestie qui font la part belle au lecteur en lui procurant une émotion plus durable qu’un emportement.
Sans doute Vladas Braziūnas rejoint-il par là une hostilité au « poétique » qui travaille une partie de la poésie présente, mais cela prouve moins une influence que le partage contemporain dans toutes les langues d’un même problème. Et il est significatif qu’un exercice original du lituanien entre en communication directe avec des expériences pourtant « étrangères »…
Capalest 2007 à Banská Štiavnica
Un Festival Ouvert…
du 15 août au 19 août 2007
5ème édition « Donner une âme à l’Europe… »
francuzstina2007.pdf
Ouvert à tous les peuples, toutes les langues, tous les arts, toutes les croyances …
Poésie : soirée "Magnus Ducatus Poesis"
Le 5 juillet, à la veille du Jour de l'État qui commémore de couronnement du roi Mindaugas, se tiendra sur la place Daukanto la soirée internationale de poésie et de musique "Magnus Ducatus Poesis" (Grand-duché de la Poésie).
