Vladas Braziūnas

Kartais ji vaikštinėja tyliai po mano namus ir sveikinas uodegą vikst prieš įeidama Kartais ji guli ant debesų ir mekena ir mane užgesina kaip žaibas Sudaužyti man širdį ji moka Kartais ji taikos nugvelbt mano laiko sušlamšti mano rožes Ant ragų smaigalio ji užsikrauna švytinčią vasarą ir atneša man Tylut tylutėlė padeda ją ant slenksčio trina galvą į mano duris Ir matau švytintį savo ožkos buvimą Vartai nakčiai paliekami atkelti mat nežinau kas ir kur ir išvis ar esu ir kodėl ožka mane peršviečia ir sekioja ugny mano dienų