Vladas Braziūnas

esi tu upių tėvo dešinė krantinėmis po mūšių sugipsuota tu savo gyslom varinėji miesto ir ašaras saldžias, ir kartų juoką pušynų jodas, geležinis juodas vanduo – kanalizacijų paguoda tu visažinė, žydinti visom vaivorykštinėm didmiesčio tiesom mašinų vėtra įsiūbuoja tiltą jis aimanuoja, bet nedrįsta kilti prieš mus, jis mūsų kojoms paklusnus mes jam atstojam paskutinę viltį kai tu aukoji Vilniui savo vilnį o jis alsuoja už tave – už mus