Vladas Braziūnas
senis ir jūra
senis nusilenkė žemei
ir nieko daugiau nepasakė
tako boružė ieškojo
karštam griovely krūtų
kraujo pritryškusi bruknė
į aukso obuolį sirpo
papjovė, nulupo, vidurius
kaulus sudegino, mėsą
jaučio, visiškai juodo
išgelbėtų sembą nuo lenkų
paskerdė, svilino, valė
išpjovė spenius ir į jūrą
kartojo kaip gulė ir kėlė
broliai dievu jį išrinko
senis nusilenkė žemei
ir seniui atėmė žadą
pasaulis graudus, netikras
it mylimosios raukšlės
1995.IV.7–9
Braziūnas Vladas. Ant balto dugno: Eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - P.31.