Vladas Braziūnas

senis nusilenkė žemei ir nieko daugiau nepasakė tako boružė ieškojo karštam griovely krūtų kraujo pritryškusi bruknė į aukso obuolį sirpo papjovė, nulupo, vidurius kaulus sudegino, mėsą jaučio, visiškai juodo išgelbėtų sembą nuo lenkų paskerdė, svilino, valė išpjovė spenius ir į jūrą kartojo kaip gulė ir kėlė broliai dievu jį išrinko senis nusilenkė žemei ir seniui atėmė žadą pasaulis graudus, netikras it mylimosios raukšlės