Vladas Braziūnas

„Tu,o tаmsa, раgіmdžius mаne...“ R. М. Rilkе Kaip ir pratęs, ant Varšuvos tilto lipi iš mašinos. Muitinė, piktas sugedęs konteineris, bičiuliai, pažįstami… Cigaretė po cigaretės su vaizdu į upę, bokštus, į gyvatiškas strėnas eilių, į aistrų mugę. Tai buvo neįsivaizduojami dvasių sambūriai, besisukinėjantys apie bjauraus fastfudo kioskus ir žvelgiantys pro rūką viena kryptim. Tamsėjo vanduo už šalikelės. Nieko daugiau nebuvo. Nebent tik užžėlę plotai ir vaidinuokliai miškai. Tiltas virš sūkurių, pilkas dangaus veidrodis. O toli – tarp mašinų, žmonių, prostitučių – lyg barjerų skersiniai stadione buvo matyti šlagbaumų dryžės. Naktis, beveik jau rytas; miegūstas godo laukimas kunkuliuojant viralui rasių, kalbų ir tarmių: dėžės korėjiečių, partija šviežių laosiečių. O šit ir jis, pamainos tavosios budėtojas, muitininkas hermis: „jūsų polisas“, „sukit į trečią eilę“, „malonėkite pasą“. Savo pareigas ėjo kaip dera: mano sielą vis varstė akim ir čia pat profesionaliai kratė automobilį. Net ir po to (po visko) nerimas tarsi šuo vis bėgo greta, neatsilikdamas. Bet didžiuma – vietiniai: žmogelis iš stolino, moteriškė iš vidomlės, du jaunuoliai iš černovcų, tarytum citatos iš vienos ir tos pačios knygos. Aušra ir kava, mėsainis. Likimų metaforos keri akis. Štai ir tu turi šią tarytum-laisvę, klydinėjančią venom ir keliančią kraujo spaudimą. Kaip susinervinęs orfėjas leki į Balstogę, o tavo euridikė – belaisvė tėvynės karalystėje. Po kojomis jokios dirvos – jos niekada ir nebuvo. „Iš tokios prekybos turėsi savo minimumą“, – sako toks bendraamžis, hip-hopo, laisvojo sekso ir belaikystės auklėtinis. Ką gi, ir ten, matyt, slypi šiokia ar tokia tiesa, nuoširdumas. Nes jį jau užpiso, privarė visai prie ribos jų mentorių tonas, perspėjimai ir strojotriadai, ir šiltas kampelis, toks su geranijom, toks su sapnais, arbatėlėm. Gavęs reikiamą antspaudą, išnyksti už akiračio: su savo dvejonėm, tikėjimu, meile, gyvenimo siekiais. Kai jaunas – kaifuoji nuo savojo nežinojimo. Bet kartą ir jam, kaip ir vizai, baigias galiojimo laikas. Ir tada budėtojas hermis sustabdo ir sako tau į akis Abejingai ir reikliai: „Grįžki“. Ir važiuoji atgal, kad kaip nors įsikurtum kūriku hado šachtose, savos mylimosios pašonėj. Ryja ratai užtat atgalinio kelio atkarpėles taip nedrąsiai, minkštai ir kantriai.

„...добрі часи погані часи -- вони залишали шанс“ Serhij Žadan Gero kelio – jiems pasakai – susitiksim kaip nors ir suki atgalios gatvinės jaunystės kasetę kur op–stop be tvarkos rajonuos iš skonio aitriuos parduotuvių kiemeliai sapnai nepilnamečių kekšių apakus BR ir nervų amnezija toks dešimtasis Dabar jau pilka kasdienybė paauglių maištas afganų žolytė bėgt iš namų neapkęsti likos kas tavo pavojus paliudys nors baikščiai baimė po oda įkalinta kivirčai nebaigtas sakinys fucking sena moralė pasinaudojus mumis Mokykla nieko nedavė porą žinių parankinių uniformą valgyklos normą pieštukų dėžę pavaizdumo botaniką fizinį parengimą saulė virė ir gyvas sidabras imdavo dūkt po gyslas tyros mergystės nuo pionieriško „Būk...“ Širdys ištuštusios lyg krautuvėlių lentynos buvom vaikai pramoninių lūšnynų tuščių stadionų o akyse tik naivus tik tas vienas troškimas futbolą žaist žerti pinigus gaudyt sapnus tapo žodynas grubus tapo siela grubesnė – perpus Liko iš meilės tie du net be lapų viršeliai dvasios kova užsibuvus latentinėj stadijoj pornožurnalą per pertraukas kiek atidėjęs į šalį formas panelių rijai lyg ūmai praregėjęs aklasis o protestantiškas Dievas tavasis dievino džiazą Žvelk jau tavi bendraamžiai uždusę šoka į traukinius rankomis moja – greičiau bet pažiūrėjus geriau – tau į priešingą pusę snaudžia balandžiai porom priešais stotį aikštėj viską darai tik iš nuojautos viską darai – kaip išeis Tai todėl kad gyvenimo planas aiškiai sofizmas toks kaip kalno viršūnę pirmieji neva pasiekia vėžliai toks kaip achilų neva vien tik kulnai ir charizmos ir širdis jau kulnuos ponas faustai kontraktą rašykis sodas mokslas ir geidžiamas darbas infarktas mažytis Gal skaitei apie tai ką iš grožinės literatūros bet kad džiunglių įstatymus rinktųsi protas veikiau va kaip plečias už sienos proletarinis tavo gùru žadą karštį ir liūtį – orų pastoviausia prognozė tu atbukęs po buko medžiu sėdi lotoso poza Krinta lapai nuo sãkūros taigi nuo vyšnios į šiltuosius kraštus gavę žalią kortelę keliauja draugai gal planuoja kažką už alachą jauni teroristai gal dėl to paskutinį dar kartą gali prisiskambint namon viskas mama kaip reikiant viskas gerai šou mast gou on