Vladas Braziūnas

purplelio sparnas vargiai buvo purpurinis bet vario varnas skambino varpais ir vakariniam pakrašty į klampią riną nuskendo ežeras su atspindžiais kraupiais Dievuliui meldės, velnio strampą tampė iš rankų laimės žvirblio nepaleis kaip virpa saujoj, kaip pakilti stengias užplampins kaimo vyrai pagaliais ir bobų burnos varstysis ant vyrių girgždės kaip neteptos, praeivės žuvys dainuos kaip nemunuos, skambės kaip girios ir negirdės į žvyrą nirus šūvį ir aš vilkaus, toks Vaišvilkas, iš vilko puotos, dvarus pralošęs, noko rytas sidabro rasos man blauzdas plaukuotas vilgė žydėjo verbos, tuokės herbų grifai ne viską pasakiau? buvau negimęs boružė septyntaškė, abilūpės giedojo, lūpažiedžiai krovė žiedą, upės iš ežero klampaus išniro, rinos supės ant to dangaus, trupėjo runos, lūpos jas godžiai gaudė, rijo pragarinės