Vladas Braziūnas

kiaulpienės dvibūtìs: ant vėjo, su vėjo malūnais besigalynėjančio veltui, Dievuliau, dangus atsivėrė, šviečia giminės kviečia, vieni mirėsiai sodybos niaurios pradingo, medingos ant pirmo žiedo nemelodingai zvimbia kamanės, kaimynai apgieda savo numirėlius, vienos budynės sunkias sunkieji vandens, seni nuavėti batai, šuo į lopetos kotą loja, eini koja už kojos, klampoji nusidriekusiom tolin vagom, kartoji pūdymą, vakaro sutemos sukas, supila, sukasa platų, lygiai kraštus suploja

upių lūpos atvipusios stebis į debesis, kas teka tenai abipusiuos neša – kieno – rankas tas nubučiuotas, motinų tas nukapotas, sūnų ar debesims kas žinotina krintant nuo akmenų slystant nuo tylinčio pylimo šerno ilties pilkos tas nubučiuotas, tas kylančias kirviai – kieno – kapos ąžuolu slys jo neliesdamas vagai užakus, ašmuo vakaras, lapkritis, lietmetis nuo kapo ligi žiemos

kryžių įraižų randai gyvuose medžiuos rūdija rusiškom sąvaržėlėm suvaržytas mėlyno šlyno arkliukas, babutės lipdytas, keturios gyvo šakalio kojos

(Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia) Naujoje bažnyčioje 1928 m. įrengti originalūs altoriai iš ąžuolo šakų Žinynas I melskitės, belskitės – bus atdaryta šis rytas, raktažolė, primula veris ąžuolui širdį atvėrus, švyst sniegina ašarėlė, alksnio kamienu ritas išalkusie, sulpkite sultekį, gręžkitės suopių dangun prieš galą galūnės grumba ir šąla, verias meilė, diena po dienos, vis labiau nekrofiliška žvilgsnį prie nuotraukų pririša, žingsnį prie nuospaudų derina, gundo ulba šventieji altoriuos, nuskelto butelio gralis eina šventoriuj ratus, sustodamas vis pasilsėt chroniškai drebančioj rankoj, turėtų būt paskutinis II kaipgi gražūs altoriuose kaimo šventieji medžiuos sutūpę kaip gerai įsitaisę – nebaisiai aukštai, kai prireikia: ateikit ataikėt' vėsi švėntieji on padėjiiiima, padėkėt' ėšversti bačko ėėš vežiiiima! – taip dainuodavo tėvas gražiai užsimerkęs ir gaidą nutaikęs o atėjo šventieji Žemaičiuos ir taikiai sau sutūpė medžiuos

Skirmantui skirta Valentui gal yra ratas, gal yra ratas, gal yra ratas ratas po rato, ratas po rato, rato kvadratas rožė išeina į seną dainą vakaro rožė trisdešimt metų grožis Sariais mirusis smakrą atlošia, apeina mirusis smakras šešėlių šeriais eglių adatos gedi debesys plūsta būriais borealinėn protėvių prokalbėn visa ko priežastin dviskiemenėn ledo litvon

gaudyk lauką, vėjo nešamą stiklą sudaužyto dangaus, gaus malūnėliai, kariaus vėjas su vėjo malūnais stiprūs, velniai! veidrodinėm smako akim, sukasi, eina ratelio, latvį ar kuršį laidoja, stingsta vainikan akmens, prie jo iš audros lipa Bangpūčio dukros baltijinio pūtelio žiedan virsta ruonėm, tyliai benardo plėviasparniai pelių angelai Girdavos pilyje sargybinis girdi griaudžiant ir mato žaibuojant vyrų kalavijus, šviesą iš keturių šalių, per vidurį kryžių viršus nutįso į rytus apačia nutįso į vakarus dešinysis kryžmas lėtai į pietus kairysis kryžmas į šiaurę

parovų nepalikit, raukit, Paróvėjos marčios, mergos į palatvę nesidairykit, iš to paties kieto vargo ir jų parojė, išvaryti ir jie iš rojaus, jų vasarojų tie patys lietūs išklojo, tiek rojaus srautas tesiekia, o kad iš miglų jau išmirusios ordos bendros lemties, atitieskit įsopusias strėnas, ordnung ist ordnung, gal kiek ir greičiau ten sniegas laukus užpusto gal kiek ir geriau ten, kur mūsų nėra, gal ramesnis jų miegas saulei atslūgus gal lūpos jų sūrios nuo jūros, o ne nuo prakaito, liūdnos gal akys iš pilnumos, iš pasaulės didumo nebeužmatomo, ašaros gal – vien kad židinio dūmas pražysta ir žydi kaip linas ir žydi kaip linas žydi kaip linas kaip linas linas pražysta

…prisimink mane žiūrėjau ryto regėjime štai su dangaus debesim artėjo žvėris, žėrėjo neįmanomas bepažint o mano angelas, puolęs į antrą ratą dangaus išsekintas sugulovių visos kalbos tik jom vergaus dangų it seną rakandą garmėn pradangìnęs, nudañginęs ženki į mano pragarus išsivesk mane, vagį Barabą

kur leišių mėtos kur latvių meitos žydi rasoja ligi nuvysta lig antaninių prikvimpa lentos šešios ant aukšto neišsilenksi padėsi šaukštą išeisi kojom į priekį, miestui gražiai dienojant ir bus tau lengva ir bus lengva tau giesmė, ir kalnas ne per staigus bus kai saulė leisis po kairei latviai po tiesiai leišiai – ar atvirkščiai – ten sugulę kalbas nužiūri vagą nugrėbsto lieptą ir liepą regi žydint gražiai vis sužydi medų leišių ir latvių rūtos ir mėtos mergos ir maldos

prie šio stalo Adomas Mickevičius geria kavą, rūko kaljaną, leidžia dūmus per vandenį, vonia visa rausva, sėdi joj Henrikas Radauskas kaip rožių krūme baltų rusas, renka aukso ir gyvo sidabro rūdis, rūdys liudys prieš jus ir ės jūsų kūnus ugnis, po perkūnais, tekstynas putoja kaip kvepiantis vyšnių šampūnas su tauta ir valstybe susijusiais žodžiais, suplaktinė vartosena rodo, turim įsisenėjusių klausimų, prausim, mazgosim, giedosim alkūnėm stalą parėmę, pirmokas putos iš stiklinių, griaustiniai duosis per akmenis, dunūs dunojai putos, varvantis vario varpas, vonios nuskilęs kraštelis, kraštas, Perkūno patręštas, kaip chemikalų veikiamos fotografijos laiko vandenyje, sako Alfonsas Nyka-Niliūnas