Vladas Braziūnas

dievulėliai ir paukščiai, ant vėjo toj girioj ant kalno išstovėję, tuoj bus nukirsti ir čiulbės iš po dievdirbio skapto jiem burnelės raudonos plačiai prasivėrė, jie slaptą geria diementų rasą ir dievdirbiui krečia į delną ką jis drožia, paukštelį ar Dievą, nežino, tik žino, kad grožę vedė ožį bernai apie beržą, prisišaukė sniegą, sutirpo o Šlamų beržynėlin, Šilutėn, įsimetė rožė, atrodė virpa viršų užgožus ir pašaknę gožia, ir virpa vis dangus atsivėręs ar dievdirbio pirštam atvertas velnias plaka ten varpą, liežuvį į bokštą įkoręs eina srovės per orą, ten orlaiviai sklando ir vartos ir svyruoja prie vartų atolą parvežusios uorės velnias rodo liežuvį S. G. nuo bažnyčios paskliautės velnias kelia jo dvasią ir nežada liautis, ir kursto dievulėlį ir paukštį, norėsi – ir skruzdę sukursi ir norėsi – ant bruzdesio šio ir ano karaliausi o iš tikro tai nieko nėra nei už Jo, nei prieš Jį, tik ovalas tik raudonas ovalas – išalkusio paukščio giedojimo išsižiojus burnelė, kur Gimusio vygė kabojo tik ant plonytės nytelės, ant voro kryžiuočio gijelės…