Vladas Braziūnas
ašara boružė
šlapia, karklų prišepus kelio linkė
o ašarota vyriška alkūnė
tiktai neglausk, ką ašara atstūmė
į šlapią medžio sielą įsiimki
ak lūpažiedžiai, boružėle, gieda
ritėjai andai per krūtų griovelį
sūrus lašeli kūno nebylaus
taškeli rausvas, be sparnų, be kelio
be mano lūpų lėki ir paklausk
ar duos mum giedrą
1994.X.1–1995. IV.6
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P. 38.