Vladas Braziūnas

ką daro siela, kai rankos siekia adomo obuolio kai kojos per slenkstį vos slenka jau vengdamos tolių ir nuotolių ką daro siela, kai kūnas savo aklavietę gina kai akys, pabėgę iš kojinės slepias už akmenio girnų ką daro siela, kai vakaras šiltas į sterblę murkia sergstintį Dievo voratinklį sverdintį dulkių stulpą ką daro siela, kai raštas dvi geros, keturios išvirkščios vakaras sielą uždaro ar atveria, bet neišverktą