Vladas Braziūnas
raudonoji knyga
kada tu sniegeną sapnuosi tarsi
ant balto sniego kruviną katarsį
kada pro miegą berdama žodžius
ištarsi prakeiksmę, kuri palaimins
kada išverksi gūdžią savo baimę
kada ranka apglėbusi nudžius
jau metas, rytas, spengianti galva
per dangų ritas sniegenos spalva
mes niekieno, mus niekina ir teisia
ir sukas, sukas, Viešpatie, kaip sukas
virš mūs galvų – dausų didysis ūkas
mus skrodžia srovės laikinos ir baisios
laikaisi lyg už sapno ašmenų
nuogos minties, kad visa aš menu
bet apleisti daiktai nebesutaiko
o sniego paukščiai, traukiantys į knygą
palieka apsiblaususią sodybą
ir mūsų miegą, ir ne mūsų laiką
1984.III.3–V.12
Tiesa. – 1985. – Gegužės 5. – .P. 25;
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1986. - P. 101-102;
Poezijos kalbos kraštovaizdžiai = Sprachlandschaften der Poesie = Абсягi паэзii / European Borderlands. – Vilnius–Minsk: European Borderlands, 2009. – P. 30.