Vladas Braziūnas

palaimintas šiurpas neleido pažvelgti atgal į lūpas, kur vėrės plyšys į nebūtą slaptingąjį laiką žodžius, jau dabar nepažįstamus, gal negimusio senio arba negyvenusio vaiko patamsy mįslės iš tikrųjų glūdojo didi laikų užmirštųjų naktis, bet nebuvo ji mūsų girdi, kaip koplyčių sienojai įdumba, girdi rakandus virtuvėj žegnojant senolę ar trandį senoviškai triūsiant dabar ir po žemių kalkėtom viršūnėm, tačiau tas sūris ir vaisiai, alyvų aliejus ir duona ir uždraustas vynas, kurio pakasyną mačiau nebuvo dar miręs tas kraujas lipnus ir raudonas išėjęs į ąžuolo girią parnešti šaltinio ugnies ji kraują išvalo dievams į bespalvį ir skaidrų tave ji nulems ir mane nelemtim paminės ir balta bus sieloj – kaip skrandyje gėrusio kreidą voriuke verpėja, sruvena tavoji gija iš kūno tyrosios dievaitės, iš krinkančio kūno septynios savaitės lietaus – devintam danguje prikaustyti mes prie to rentinio, šuliniui griūnant miglojas dangus, apsiniaukia, pasauly tylu tik gniaužtas gerklė, tiktai išgąstis pančioja kojas ar kapas užgriuvęs, regėjau akies krašteliu pro lūpų ar grabo, ar rentinio plyšį, kaip ėjusio pėdos šakojas, nuo šlynžemio knojas daugyn ir mažyn, taip spėlionės šaknim šalutinėm išsipleikia, baksnoja paviršių ir akmenį kanda taip žinojimas, senas, senesnis už trauką mėnulio, duobia ir laužia krūtinę įsirango angis, jo sesuo, pro užnuodytą nuodėmės landą ir prispaudžia savosios jėgos sunkulys ir bijau pajudėt ir pajudinti laukiantį žodį: įsilijo, tai lis, ne septynias savaites jau lis devintam danguje, kur šaknijasi niekieno žolės