Vladas Braziūnas

pusę dangaus apgožę snieginiai debesys, kitoj vaivorykštėm varva vandva po sausrų į šulnius sugrįžta laukuose mūkia apsnigtos karvės ir ilgiausia eilutė toli horizonte sulūžta atsitrenkus į mėlyną mišką žiedlapėjanti tavo oda, žaliõs liepos balsva mediena suliepsnoja po spurdančiais pirštais, pasieny zvirbuliai pešas su spurglių sielom šliurinėja vėjas už durų, pešioja samanas, grabinėjas šlapių sienojų o neišmanau, verkti ar juoktis, kad neišmanau nei sniego nelaikšio nei ko jis taip išdavikiškai tirpsta kai aš įsikibęs nekintamo laiko, kad tik nepravirkčia ką su pienu įgėręs, ką įtikėjęs, žiedlapėlio iš tavo kadaisinio laiško vaikšto tenai ir atgal, neaišku, nelygu kiek duota buvo, kaip seikėta ką ten kūryba, kai krosnis tik šnypščia ir gęsta ir gervės ar žąsys pernykštės blaškos vaivorykščių pusėj pulkais, nė nemano išskristi, ant Aiseto treška plonytė luobelė, tik pusdienį šitaip ar pusę gyvenimo likusio