Vilnius ir Minskas, 2009 m. rugsėjo 23–26 d.
Literatūros vakaras Vilniaus rotušėje
2009 m. rugsėjo 23 d., trečiadienis, 19 val.
Maironio lietuvių literatūros muziejus birželio 30 d., antradienį, 17 val.
kviečia į poezijos šventę „...jaučia dvasią aukštesnio pašaukimo!..“ (Maironis),
skirtą paminėti muziejaus įkūrimo 73-ąsias ir Maironio mirties 77-ąsias metines
Pernai pasirodė įdomi ir vertinga knyga. Jos autorius, Šiaulių universiteto dėstytojas, mokslų daktaras – aukščiausios kvalifikacijos filologas, išdrįsęs tiesiai pažvelgti į tokius kalbos reiškinius, kuriuos šiaip jau lietuvių kalbininkai liuob arba apeiti, arba nekantriai iš aukšto apšaukti „liaudies etimologija“. Tie kalbos reiškiniai lyg ir kėlę pavojų kalbos mokslų, ar veikiau kalbos mokslininkų, rimtumui. Tad gal kaip tik aukšta filologo kvalifikacija Skirmantą Valentą apdraudė nuo šios nebrandžios baimės bei įgalino į juos visu rimtumu atsigręžti.
Kalbos reiškiniai, apie kuriuos kalbu, prikišamai pabrėžti pačiu knygos pavadinimu, kurio pirmajame dėmeny galima atpažinti neatskiriamai persipynusius iškart keturis žodžius: mėlynojo nulio; mėnulio ir dargi lynojo. Tūlas nesuklystų pavadinęs šį kalbos reiškinį žaidimu žodžiais, jei tik žaidimą suprasime deramai giliai – kaip vieną iš kertinių žmogaus būties, mąstymo bei elgesio kategorijų, smelkte smelkiančių visą jo veiklą. Kadangi tai žaidimas žodžiais, tai suprantama, kad pirmiausia jis būdingas žodinei žmogaus veiklai. Pastaraisiais laikais toji žmogaus žodinės veiklos sritis, kur toks žaidimas įteisintas ir pateisinamas, vadinama poezija. Šia prasme toks žaidimas žodžiais ir yra ne kas kita, kaip poezija, tik nebe sakinio ar posakio, bet žodžio lygmeny, taigi savotiška „mikropoezija“. Todėl išties paranku jį nagrinėti pirmiausia būtent poezijoje. Taip knygos autorius ir daro: jis tyrinėja šį reiškinį remdamasis Vlado Braziūno bei Sigito Gedos – dviejų iškilių lietuvių poetų, akivaizdžiai sąmoningai juo užsiimančių, – poezija.
„Valstiečių laikraštis“. Su geru poetu labai malonu pakalbėti apie gerą poeziją. Bet poezijos knygų tiražai mažėja, poezijos poreikis menksta, kai kas jau atvirai teigia, kad šių dienų poetus tik patys poetai ir skaito. Ir netgi ne visi. Bet yra ir toks pamąstymas, kad gerai poezijai užtenka ir vieno skaitytojo.
Ką gi, atskirų knygų tiražas tikrai mažėja, bet užtat koks bendras išleidžiamų knygų tiražas! Jei knygas matytumėm kaip literatūros patiekalus ir prisimintumėm nuolatinę sovietmečio skurdo vakarienę, kai būdavo sušlamščiama visa grikių košė ir visa šlapdešrė, – ką gi, tokios padėties nebėra, ji negrįš, ir ačiūdie. Iš vargo vakarienės patekom į puotą smaguriams, pribloškiančią patiekalų įvairove. Kiekvienas laisvas rinktis.
Režisieriaus Arvydo Baryso, ėmusio kurti filmą apie Lietuvos kaimo tradicijas, akiratin pateko poeto Vlado Braziūno, kompozitoriaus Algirdo Klovos ir jo vadovaujamos folkloro grupės „Vydraga“ knyga su kompaktine garso plokštele – „Iš naminio audimo dainos“ (Vilnius: „Petro ofsetas“, 2005). Taip susibūrė filmo kūrybinė grupė.
Jai pasirodė svarbu tie dalykai, kurie per amžius savaip veikė lietuvių pasaulėjautą, savitai spalvino jos kūrybinę raišką: tėviškės kraštovaizdis, buitinės ir meninės namų aplinkos detalės, tradiciniai valgiai ir gėrimai, liaudies amatai ir dirbiniai – visa, kas sudaro mūsų, lietuvių, kasdienybę, pagaliau mūsų šventės – kalendorinės, šeimos, religinės… Filme nesistengiama visa ko detaliai vardyti, filmas – vaizdų, muzikos garsų ir poetinio žodžio (eilėraščius skaito pats autorius) kalba, siejama asociacijų, nuotaikų, jų niuansų. Taip filmo juoston įaudžiama visa Lietuva, visi jos regionai, jos ežerų duburiai ir dangaus gelmės.
Vlado Braziūno poezijos rinktinę Vakar yra rytoj sudaro nauji kūriniai bei eilėraščiai, atrinkti iš aštuonių jo knygų: iš trijų sovietmečio rinkinių (Slenka žaibas, 1983; Voro stulpas, 1986; Suopiai gręžia dangų, 1988) bei iš Užkalbėti juodą sraują, 1989; Alkanoji linksniuotė, 1993; Užkalinėti, 1998; Ant balto dugno, 1999; lėmeilėmeilėmeilė, 2002. Nors Braziūno gyvenamasis laikas (g. 1952) išsitęsia per keletą „laiko juostų“, kurias sąlygiškai galima pavadinti Maskvos, Lietuvos ir Europos laiku, bet kūryboje istorinio laiko ženklų nėra gausu, nes poetas dažniausiai kalba apie būtąjį nebaigtinį poetinį laiką, siekiantį mitologinę, archetipinę „Didžiojo laiko“ pradžią. Dėmesys etniškumui, liaudies kūrybos tradicijai yra vienas individualiausių Braziūno poezijos sandų, kuris dabartiniu „Europos laiku“ įgavo naujų spalvų ir prasmių.
2008 m. kovo 28 d., penktadienį,
Vilniaus universitete –
iškilminga Latvistikos kabineto atidarymo konferencija
17.00 Filologijos fakulteto V. Krėvės auditorijoje –
latvių ir lietuvių poezijos skaitymai.
Dalyvauja poetai
Vladas Braziūnas,
Sigitas Geda,
Knutas Skujeniekas,
RAŠYTOJŲ KLUBAS KVIEČIA
2008 m. kovo 26 d. 18 val. Rašytojų klube /K. Sirvydo g. 6, Vilnius/
Pristatant knygą
Eduardas Mieželaitis: post scriptum
/ PRISIMINIMAI APIE EDUARDĄ MIEŽELAITĮ, STRAIPSNIAI, LAIŠKAI
dalyvauja knygos sudarytojas Vladas Braziūnas literatūrologė
dr. Donata Mitaitė, aktorė Gražina Urbonaitė.
Vakare pamatysime santrauką iš Valstybinio jaunimo teatro 1966-ųjų metų
literatūrinio spektaklio „Gintaro paukštė“ pagal Eduardo Mieželaičio
knygą „Duona ir žodis“;
ją atliks Valstybinio jaunimo teatro aktoriai Eugenija
Jankutė, Karolis Dapkus, Ferdinandas Jakšys, Algis Mažuolis, Saulius
Sipaitis, Lilija Žadeikytė.
Vakaro vedėjas literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
Yra kalbų, kurios, buvusios nužudytos, prisikelia. Tokia yra lietuvių kalba, kurią carai buvo uždraudę, kad nutildytų maištingą tautą. Tad nelabai ką žinome apie tą buvusią kalbą, jos pasipriešinimą, jos literatūrą, nors nuo šiol ji yra „mūsų“ Europos dalis. Todėl Vlado Braziūno, šiandien ryškiai atstovaujančio lietuvių kalbos minčiai ir vaizduotei teikiamoms galimybėms, knygos pasirodymas prancūzų kalba yra, be abejo, didelis įvykis.