Vladas Braziūnas


Translated by Antanas Danielius

Vilnius Classicism

there is a person who has risen from the crowd, a ship, sunk in sad thoughts, the death of long grief is valid, the decline of the kingdom, disgraced by Tarquinius’ son ichthyophagists’ presents, a mouse, a frog and a bird, fire arrows, Smuglevičius and Vilnius watercolours, reports in paitings, a possibility to change the course of history and to give freedom to the Utopian peasant, the frog, the mouse of the manor, to give him Goliath’s power, a Scythian helmet, or an Ethiopian bow: when one is flying – shoot, you have chosen: the white chessmen begin and perish, the steed’s neck is soft like the pike’s belly, embrace in the background of a crowd, the choice is an eye and a nostril, soaked with sand and brown blood, Radvila’s wife like a midget, only her slipped out breast feeds the dream kite from a goblet, St Gaetano of the Trinitarians, multiply the bread Pranciškus Smuglevičius (Franciszek Smugliewicz; 1745–1807) – a painter and professor of art. Radvila (Radziwiłł; Radivilus, Radivillus) – a member of an influential noble family.

Braziūnas, Vladas. Poems: Personal pronouns: i [; p. 116–117]; you [tu, p. 117]; he [jis; p. 117–118]; we [mes; p. 118]; last night I dreamed for the first time [šiąnakt pirmąkart sapnavau; p. 118–119]; Vilnius Classicism [Vilniaus klasicizmas; p. 119–120]; the old man and the sea [senis ir jūra; p. 120]; "starlings and little birds of hollow…" [„špokai ir mažieji uoksų paukšteliai …”; p. 121]; a bifurcate candlestick received as a present dovanota dviguba žvakidė; p. 121–122]; everything will be a dream about [visa bus sapnas apie; p. 122]; the root [šaknis; p. 122–123] / Translated by A.Danielius // Vilnius: Lithuanian literature, culture, history. - 2001. - Summer. - P. 116–123. www.culture.lt/vilnius/vilnius2001-1/116psl.htm

Vladas Braziūnas

Vilniaus klasicizmas

yra asmuo, iškilęs iš minios liūdesyje paskendęs laivas, ilgo sielvarto mirtis galioja, karalystė baigias išniekinta Tarkvinijaus sūnaus ichtiofagų dovanos, pelė varlė ir paukštė, penketas strėlių Smuglevičius ir Vilniaus akvarelės paveikslų reportažai, galimybė vienam pakeist istoriją ir laisvę suteikt utopiniam valstiečiui dvaro varlei, pelei galybę Galijoto, skito šalmą ar etiopo lanką: skrenda – šauk pasirinkai: baltieji nugali ir žūsta kaip lydžio pilvas minkštas žirgo kaklas apsikabink minios fone, pasirinkimas akis ir šnervė, prisigėrus smėlio ir rudo kraujo, Radvilos žmona it pupų pėdas, tik krūtis išsprūdus maitina iš taurės svajonių peslį trinitorių šventasis Kajetonai padaugink duonos

2000.IV.7–12

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. - Vilnius: Vaga, 2002. - P.22.

Vladas Braziūnas


Translated by Antanas Danielius

last night I dreamed for the first time

you just came, asked my mum, if I am at home, and the dream ended, like all dreams, meetings and lives and untimely, always crossing at one question, since my mother is no more, I am less and less, and the answer is known mum continues asking who has been there, I get confused, blush and awake, the world goes round its axis – the frail figure at the end of the corridor, who still sees me through the reflection in the window I write my first poem for you during a geometry lesson, in the grey autumn background, my heart is jumping with joy, four and a half stanzas of sheer commonplaces, so stinging, that I would give everything for my darling, the princess of my dreams; I failed to say a word, though saw her so many times, the day seems oppressive and lessons eternal, and the eternal alarm: all shelters are closed

Braziūnas, Vladas. Poems: Personal pronouns: i [; p. 116–117]; you [tu, p. 117]; he [jis; p. 117–118]; we [mes; p. 118]; last night I dreamed for the first time [šiąnakt pirmąkart sapnavau; p. 118–119]; Vilnius Classicism [Vilniaus klasicizmas; p. 119–120]; the old man and the sea [senis ir jūra; p. 120]; "starlings and little birds of hollow…" [„špokai ir mažieji uoksų paukšteliai …”; p. 121]; a bifurcate candlestick received as a present dovanota dviguba žvakidė; p. 121–122]; everything will be a dream about [visa bus sapnas apie; p. 122]; the root [šaknis; p. 122–123] / Translated by A.Danielius // Vilnius: Lithuanian literature, culture, history. - 2001. - Summer. - P. 116–123. www.culture.lt/vilnius/vilnius2001-1/116psl.htm

Vladas Braziūnas

šiąnakt pirmąkart sapnavau

tik atėjai, mamos paklausei, ar esu, ir baigės sapnas taip baigias ne laiku sapnai, susitikimai ir gyvenimai vis prasilenkiantys ties vienu klausimu nes jau mamos nėra, manęs kaskart mažiau, ir žinomas atsakymas mama tik klausia vis, kas buvo čia atėjus vis sutrinku, raustu ir nubundu, pasaulis sukas apie savo ašį – koridoriaus gale menkutę figūrėlę per atspindį lange mane dar tebematančią: rašau per geometriją tau pirmąjį eilėraštį rudens pilkam fone širdis laiminga šokinėja puspenkto posmo vien tik banalybių taip geliančių, kad atiduočiau viską už mielą, už svajonių karalaitę nė žodžio nesuspėjau pasakyti, nors mačiau kiek kartų diena atrodo slegianti, o pamokos kaip amžiai ir amžinas aliarmas: slėptuvės užrakintos

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.12.

Vladas Braziūnas


Translated by Antanas Danielius

personal pronouns

i everyone can utter I and be right, I, so and so, promise, I love, I am deceived, what i have spoken, felt, what lies i told – i did not lie about one thing, that i am I, a boundless monosyllable that started up at night and seemed to feel there was something lacking; and what is lacking? Feeling just like that i shall never be right: i am I, not you, even when you have stolen me and are dreaming now, when your hot breast is heaving, lips are trembling, you have already uttered, letting me loose, and why not me? and you? and all the rest? you splitting, when one tries to clear it up, the world allows us to address it: YOU, world, the Almighty Lord, and rain, and a high-school girl are equally deceived: YOU are everything i can collect you glance by glance and spread like a heap of scattered manuscripts, and every word – fire, bliss, pronoun – will be the doorless home for you to enter and to settle in. to leave, to stay, you are not a photo, not the past, not a recollection, even not the pain alive in me, this blossom here, not yet open, a waking storm – not you, but YOU he HE is that what remains from us, a glance breaks away from a glance, a number from a memorial HE am coming back hunched, downhearted and the running bird that has drunk from a kiss – it is me HE hushes and darkens, and starts guiltily hearing a word, the third everywhere and always, he disappears at midday, what you have is no comfort, it is not he, runaway, almost worthless, he is not who sings and dances and whom, the invisible, you desire to shelter in your soul – you and me, but HE only breaks away from us and tingles, and irritates eyes, simply permeates the dream and crushes it into grating gravel and thrusts a sooty mirror towards me we WE is the pretend both of us, we pretend to accept everything and say WE, i and someone else, you and someone else are senseless, crumbs, not to mention everything, if without us the slow watch has never said WE to the fast watch, but my sleeplessness says with your dozing lips: we, invisible, we, inaccessible, our breath is we and children, unlike us, our eyes take some things to heart, but they do not see how we part, hurry, lock the door, retire into ourselves, where we shall never have to pretend that we accept everything into the world of the holy dual number

Braziūnas, Vladas. Poems: Personal pronouns: i [; p. 116–117]; you [tu, p. 117]; he [jis; p. 117–118]; we [mes; p. 118]; last night I dreamed for the first time [šiąnakt pirmąkart sapnavau; p. 118–119]; Vilnius Classicism [Vilniaus klasicizmas; p. 119–120]; the old man and the sea [senis ir jūra; p. 120]; "starlings and little birds of hollow…" [„špokai ir mažieji uoksų paukšteliai …”; p. 121]; a bifurcate candlestick received as a present dovanota dviguba žvakidė; p. 121–122]; everything will be a dream about [visa bus sapnas apie; p. 122]; the root [šaknis; p. 122–123] / Translated by A.Danielius // Vilnius: Lithuanian literature, culture, history. - 2001. - Summer. - P. 116–123. www.culture.lt/vilnius/vilnius2001-1/116psl.htm

Vladas Braziūnas

asmeniniai įvardžiai


kiekvienas gali pasakyti AŠ, ir bus teisus AŠ, toks ir toks, pasižadu, AŠ myliu, AŠ apgautas ką aš kalbėjau, ką jaučiau, ką melavau – nemelavau tik viena: aš tai AŠ beribis vienskiemenis, iš nakties pašokęs pasivaidenęs – trūksta lig manęs, ligi pilnatvės o ko man trūksta? šitaip niekados teisus nebūsiu: aš tai AŠ, ne tu net kai mane pavogusi sapnuoji dabar, karšta kilnojasi krūtinė, virpa lūpos jau ištarei pailsusi, paleidai o gal ir aš? o tu? o visa kita? tu suskylantis, kai nori išsiaiškint pasaulis leidžia kreiptis: TU, pasauli ir Viešpats, ir lietus, ir gimnazistė vienodai apsigauna: viskas – TU galiu surinkt tave po žvilgsnį ir paskleisti it šūsnį pribarstytų rankraščių, kiekvienas žodis ugnis, palaima, įvardis, – namai be durų bus tau įeiti ir apsigyventi išeiti, pasilikti, tu ne nuotrauka ne praeitis, prisiminimas, net ne skausmas begyvas manyje, va šitas žiedas neprasiskleidęs, bundanti audra – ne tu, o TU jis JIS yra tai, kas atlieka nuo mūsų žvilgsnis nuo žvilgsnio atšoksta, skaitmuo nuo paminklo JIS grįžau susikūprinęs, žemę pardavęs o paukštis, iš bučinio gėręs, bėgo į kalną – tai aš JIS nutyla ūmai ir pajuosta, ir krūpsi nuo žodžio lyg kaltas trečias visur, visada, jis pradingsta dienos vidury laimė maža, ką turi, tai ne jis, ne bėglys, tavo pėdos nevertas jis ne tas, kur dainuoja ir skamba, ir noris nematomą sielon priglaust – tu ir aš, o JISAI tik atšoksta nuo mūsų ir spengia, ir graužia akis tiktai smelkias ir trupina sapną į gurgždantį žvyrą ir kaišo man suodiną veidrodį mes MES yra apsimestinis mudu apsimetam, kad viską priimam, ir sakom MES aš ir dar kas nors, tu ir dar kas nors neturi prasmės trupiniai, jau nekalbant apie visa – be mudviejų taip ir nepasakė MES vėjuojantis laikrodis skubančiam užtat mano nemiga tavo miegančiom lūpomis sako: mes, nematomi mes, nepasiekiami, mūsų alsavimas – mes ir vaikai, nepanašūs į mus, mūsų akys ką ima širdin, bet nemato kaip skiriamės, skubam, rakinam duris, užsidarom į mes, kur jau niekad neteks apsimesti kad priimam viską į dviskaitos kiaurą pasaulį

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P.8-11.
Syndicate content