Vladas Braziūnas


Vertė / Translated by / Traduit par Meri Šalvašvili

ვილნიუსის გაჩერებანი<br /> <small>გედიმინასის მოედანი</small>


მიეწებება სადაც ერთურთს ბაგით მდინარე, ციხე დგას ბრძოელბგამოვლილი, ცრემლმომდინარე, წვიმა ჩარეცხავს ევროპის გზებს დღით გარდასულით, შემოაბიჯებს ცრუდ მზირალი ლანდი წარსულის, წყალს შეაფარებს თავს უცნობი რაიმე სული. ორი მდინარის სალტე ციხეს კიდეც ამშვენებს, გასცდი ნაპირებს, ცა პასუხსაც შემოგაშველებს, გარდიქმენ ცოდვად, ფერდობების ძუნწო საფლავო, რომ ქუჩებს თავი შეაცოდო და შეაფარო. აბჯარი, ჯვრები, ბოროტების მკაცრი ნაყოფი, შეჯვარებული ნერესის ხმით და უარყოფით, გამყინვარებულს ტყეებს, ქცეულთ მხოლოდ ეკლებად, ძველად ჯვარწერილთ დრო ზღვებისკენ მიერეკება. აქ შუაწყალში იწყებს ტორტმანს ტალღა ძლიერი, აქ ანარეკლი დააბიჯებს ღმერთის იერით, ხელაყვანილი მოჰყავს ბავშვი და მიმზერს ურცხვად – მარადიულად სჯერა ჩემი, საუკუნო ბარათებს ფურცლავს.

Vilnius, 1983–1985.IV.17

თანამედროვე ლიტველი პოეტები - Šiuolaikiniai Lietuvos poetai / Į gruzinų kalbą vertė Meri Šalvašvili. – Tbilisi: Merani, 1992. – P. 81-92;
http://www.e-books.com.mk/01poetry/braziunas/01


Vladas Braziūnas

Vilniaus stotelės
Gedimino aikštė

kur upės žiomenys – pilis Europos vieškelius prilis staigių krantų atragiuose suplūs nepaklusni dvasia dvi upės apteka aplink aplenk ir atsaką atmink terasos – godulio kapai šventasai, nuodėme tapai šarvai ir kryžiai, bet klasta juos kryžmina Neries brasta ir per ledynmečių girias jų krikštą varo į marias ir gema miesto branduolys jan senas Viešpats teužklys vaikelį perneški krantan ir amžiams patikėki – man

Vilnius, 1983–1985.IV.17

Vakarinės naujienos. – 1983. – Spalio 1;
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 13–14;
Iš Vilniaus į Vilnių: rinktinė poezija / Sudarė Aidas Marčėnas, Algimanto Kunčiaus fotografijos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – P. 179.

Vladas Braziūnas


Vertė / Translated by / Traduit par Meri Šalvašvili

* * *


ლუდხანის კართან დგას მენდელსონი – ვით მარტოხელა ობოლი ცრემლი; გამოგონებულ მთვარის სურათებს ვიღაც უჩინრად ლოცავს თუ წყევლის. ღამისეული მოგონებებით გასრიალდება ელვა – ბაგეზე, ვფიქრობ ბავშვებზე... საფეთქლის მიღმა გაოგნებული დავძრწი, დაგეძებ. პირველი ბავშვი შენ გგავდა, კარგო. როგორც წვეთს-წვეთი, ფოთოლს-ფოთოლი, ნუ გამახსენებ, წამს უნუგეშოს – სიკვდილის ამბავს, ცრემლით მოყოლილს. სავსე მთვარეთა სხივით დაზაფრულს, ნუ მომაგონებ საშიშ ჭრილობას, სიზმრების მიღმა ახსნილ სახეებს, დამსხვრეულ სარკის გულახდილობას. აღარსად მოჩანს უკვე მწვერვალნი, ო, ღმერთო ჩემო, ზღვებიც გაქვავდნენ. დამსკდარან ირგვლივ ღვთიური მთანი, ვერ მოვიტანე დოქი აქამდე – რომ შენი ხელით შემესვა წყალი, მეხილა შუქი შენი სხეულის, გაიყოლიე მდინარისაკენ, ნაწნავთ სინაზე და განძეული. ჩემს მუხლთ წინარე გამოიტირე ჩემი ცოდვა და ჩემი სიცრუე, სირცხვილის ცელი მიცელავს ფეხებს – დანაპირები ვერ შეგისრულე. უხმოდ გასცურე ამ ზღვათა მიღმა, ელავ, ანათებ მზის ბრწყინვალებით, შიშველ სხეულზე ვით ანაბეჭდი – ცხელი აგვისტოს მოჩანს თვალები. აქვე ბაზარში გიყიდი ჩიტებს, რომელსაც ძალუძს ფრთები აღმართოს. აქ ყოველივეს მოძებნი, რაც გსურს, უნაპიროდ და უმისამართოდ. აქ არის ლუდი, კოვზი, სასწორი და ქალბატონი იხვების წყება, ღმერთო, შენია ეს სილამაზე, და ჯადოსნური თავდავიწყება. ოღონდ ნუ მომკლავ, ღმერთო, იოლად გრძნობის გარეშე უმტკივნეულოდ, როს ჩავიხუტებ ლოტოსის ყვავილს დამემშვიდობე მაშინ, სხეულო. სამშობლო მოჰგავს დაჭრილ მცენარეს, ნაჯახის დარტყმით დაჩეხილს, შეშლილს, მოვემართები ლუდის ბარიდან ნაიარევი ხის ტოტით ხელში.

1976.XII.12–14

თანამედროვე ლიტველი პოეტები = Šiuolaikiniai Lietuvos poetai / Į gruzinų kalbą vertė Meri Šalvašvili. – Tbilisi: Merani, 1992. – P. 81–92.
http://www.e-books.com.mk/01poetry/braziunas/01


Vladas Braziūnas

* * *


Mendelsonas priemiesčio aludėj baisiai vienas, vienas prieš visus toj duobėj kaip ašara, kaip liūdnas atminimas mėnesio, per mus ir per tavo kaktą slenka žaibas taip per smilkinį, apie vaikus tu galvoji, pirmas buvo vaikas į tave kaip lašas panašus apie mirtį, apie tai, ko niekas tau nei man negali pasakyt seną kirtį atmeni pro miegą pilnatis ant stogo, pilnatis krito Lenkija, drebėjo šunes skilinėjo Viešpaties kalnai ir viršūnės buvo ne viršūnės tik suakmenėję vandenai Dieve, gerti, neškite ąsotį plauk nuoga atmetusi kasas ir ant mano kelių išraudoki mano atgailas ir netiesas aš galvoju, kad geriau nebūti su tavim, kai tu tokia šviesi plauk nuoga per Jūrą, per rugpjūtį ir nebūk, kol dar esi... esi? šioj prekyvietėj parduoda paukštį visą gyvį, skečiantį sparnus čia apinasriai, bezmėnai, šaukštai čia alus, verčiau tegu alus šičia žąsys perka riebų ožį ponios antys godisi taukų Viešpatie, koks baltas tavo grožis tarp lelijų ir ant vandenų Viešpatie, neleisk lengvai numirti apkabinus, kas toli toli vieną kirtį, paskutinį kirtį nulaužtoj tėvynės obely tekinas per sodą senas vaikas svetimas namuos, kada, kada išsvyruosi iš aludės tvaiko su randuota obelies lazda

1976.XII.12–14

Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983. – P. 6–7;
Poezijos pavasaris 2004 / Sudarytojas Rimantas Kmita. – Vilnius: Vaga, 2004. – P. 182.

Vladas Braziūnas


Vertė / Translated by / Traduit par Meri Šalvašvili

მირზაანი, ფიროსმანაშვილის სამშობლო


განფენილია ჩემში მარად სული კახეთის, მისი მონა ვარ საუკუნოდ, თავს ვერ დავიხსნი, ნისლშებურვილნი, სურვილს ჩვენსას ვერც კი ვამხელდით, სიტყვათა წყებას იმეორებს გონი თავისით. ამოტვიფრული ძველ აბრაზე – სურათი გვაკრთობს, სუყველაფერი ამით ითქვა სამარადჟამოდ, რომ ხელოვანის სული მართლაც წააგავს მნათობს, ძველ პერანგივით ჩვენს სხეულზე მიზრდილა, გვათბობს და დროს არ ძალუძს, რომ ის წაშალოს... ამ სურათს მართლაც შეუძლია შეგეკამათოთ: ფულთან თამაშობთ, როგორც ცეცხლთან, ვერ დამშვიდდებით, აქ ფანჯრებიდან ჩანს საუნჯე, გვხიბლავს და გვართობს, შავი ზღვის პირზე ელვარებენ ოქროს თითები.

თანამედროვე ლიტველი პოეტები - Šiuolaikiniai Lietuvos poetai / Į gruzinų kalbą vertė Meri Šalvašvili. – Tbilisi: Merani, 1992. – P. 81-92;
http://www.e-books.com.mk/01poetry/braziunas/01


Vladas Braziūnas

Mirzaanis, Pirosmanašvilio gimtinė


migla įsišaknija mumyse lėti kalnai nupjaustytais sparnais mus perspėja: Kachetijos dvasia jus persmelkė ir jau nebepaleis tas piešinys ant iškabos skardos jus ištarė ir nuolatos skanduos kaip įnešioti kovo marškiniai priaugs prie jūsų senstančios odos tebus dabar o niekados – seniai vainos kad gniaužiat pinigą naguos juoduos varguos kad šliaužiojat – neguos tik viena auksas – žėrintis languos ir ant aukščiausios Juodmario bangos

1984

Jaunimo gretos. – 1985. – Nr. 1. – P. 31;
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 23–24.

Vladas Braziūnas


Vertė / Translated by / Traduit par Meri Šalvašvili

დ. გურამიშვილის 15. ნანას


ჩვენი მარადი გიდი ხარ, ნანა, ეტრუსკთა ღმერთის გქვია სახელი, ერთიანობამ განგვკურნა, გვიხსნა, სული გვიბოძა ხორცად და სისხლად. და ვძლიეთ სურვილს ვით დარდს – გამხელილს. ნუ დავუჩოქებთ სიკვდილს ნურასდროს, თავს ვილნიუსის ზეცა დამყურებს, კვლავ თავს დავუხრი დღეებს უავდროს, მთებს ისევ შვენით ელვის საყურე... კახეთში ისევ დგას ძველი ციხე, გარდასულ წელთა გვიყვება ამბავს, ძველ საიდუმლოს – ბრძოლების გვიმხელს, სანთელი იწვის და თვალებს ნაბავს. შენი ღმერთი კი ღვინის თასებით კვლავ დაიჩოქებს საკურთხეველთან, და სული ერთურთს ვით ემსგავსება, ამაყად მოდის ჯიში ივერთა. ჩემს ლირიკოს ღმერთს ვიენაჟინდისს სურს განადიდოს სამშობლო შენი, სვიის ტოტებით (შევფიცავ სინდისს) გლოცავ კრინჩინში და ცრემლი მშვენის, დილის ნამს გემო უკვე გავუგე, მშვიდი ღიმილით შენს ვაჟას ვუსმენ მთებს კახეთისას კარებს გავუღებ, ფოთლების წყებას დავიფენ გულზე. ნანა – ქალღმერთის გქვია სახელი გზაჯვარედინზე ფიქრი ერთდება, – აქ, ჩემს თბილისში უკვე გათენდა, შენს ვილნიუსში – ახლა თენდება.

თანამედროვე ლიტველი პოეტები - Šiuolaikiniai Lietuvos poetai / Į gruzinų kalbą vertė Meri Šalvašvili. – Tbilisi: Merani, 1992. – P. 81-92;
http://www.e-books.com.mk/01poetry/braziunas/01


Vladas Braziūnas

D. Guramišvilio 15. Nanai


amžinoji mūs gide etruskišku deivės vardu mus vienovė išgydė vienatvė mums įžadą davė išdidų nepulsime mirčiai po kojų po durpmilčiais žydi granitas man Vilniaus šlaitingąją žemę aukštaičių aukščiausieji dangūs išgano sudaigsto žaibus kalnuos prieš paskutinįjį tvaną pabėgusios kulkos prazvimbia pro seną tvirtovę – Kacheti gynybos tvorom sutvarstytą norėti vadinas galėti pasišviečiant mažom šventyklėlėm rūgščioji jų rustika tavo Dievas su vyno burdiukais manąjį lyrikas Vienažindys Krinčine tebegarbina apyniu ag tos rasos paragavęs būtų tavasis Važa! o Niko su gėryčiais ant rankų Tbilisio mūrinėj šutroj neatstojęs per visą kelionę lig tavo gimtojo Cnorio amžinoji mūs gide deiviškai pavadinta – – – virš tavo Vilniaus tuoj švis mano Tbilisy – švinta

1984

Komjaunimo tiesa. – 1985. – Sausio 18;
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 24–25.

Syndicate content