Vladas Braziūnas

o kulkos – per galvą protingą, per mirštamą širdį kraitelė spyglių – jie gyvatėm pavirsta, žarijom o podukra tavo miške su meška lauminėja kur josios gynėjai kvaili tyraširdžiai? – kaip siūlas per ąsą per Asveją neria mūs valtys o tavo plaukai, tavo šviečiantys lietūs auksiniai nejau apakai? – mes į Santaką temstančią krentam visi variantai apgrabūs, toli nuo teisybės atėję per knygą, – o kas šitą vakarą liečia tas šviečia kaip tavo auksiniai plaukai per sapną šį keistą švelniausių spyglių pribyrėję

mes tie, kuriuos poezija priims vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės neteisūs teisia, o bejėgiai ploja jų kilimais atėjom basakojai vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės suteikti saldžią laisvę raumenims kurie atgims iš skiemenų ištrūkę kuriuos atgal – poezija priims poezija mumis apsiginkluoja mes jaučiame po kojų žemės žvirgždą visų kelių – nugirgžda ir negrįžta iš pergalės, iš laisvės išdavystės mes jaučiame, kaip virstame į žvirgždą o juo nauji ateina basakojai vaikai, šunyčiai ir ant mūsų niršta ir jais poezija apsiginkluoja

taip sninga, taip šąla – šviečia balta neskalbta apriečia kalną pilies augantį balsą sapno žvėries – jo pėdos Vilkpėdėj nužilusį baltą jo kailį Pamėnkalnis vilki prožektoriai keterą pusto šarvas sužvanga tuščias kryžiuočio vėlės atsibuski šią naktį, vilkis tikėk ir kalbėki į didžiąją zylę Bernardinų sodo drevėj senamiesčio gatveles kaip spragančias žvakeles į vienintelę magiją – vaikų akyse: iš Šventaragio slėnio devyniaragis elnias iškėlė mano Vilnių ant septynių kalvų