Ričardas Šileika


Iš Šiaurės Lietuvos pievų, prikupėjusių žalių žolių plazdėjimo

Atspausdinta iš http://test.svs.lt/?Nemunas;Number(118);Article(2488);

Iš Šiaurės Lietuvos pievų - 1
Intelektualus produktas iš patikimų Vlado Braziūno ir Sigutės Chlebinskaitės rankų (R.Šileikos nuotrauka)

Didelė nepaslaptis, kad poeta Braziūnų Vladas podraug su muzikontu Klovų Algirdu pagamino ir per „Krontos“ leidyklą svietan paleido labai vartotiną produktą. Tai tekstų knyga su insegta grojama plokštele. Vadinasi tasai gaminys labai kvapiai ir metaforizuotai „Iš naminio audimo dainos“. Nieko tokio, kad atsiras mokslinčių, katrie kaipmat apšauks tuos du vyru folkloristais. Na, ir gerai, nes tai dalis gerosios praudos.

Braziūnas su Klova Vilniaus knygų mugėj kaštavo viso labo Maironį ir iš apyvartos išgriebtą lietuvių kalbininką Jablonskį. Ale pirkti verta ir skaitančiam, ir klausančiam, ir žiūrinčiam. Mat talentinga dailinykė Sigutė Chlebinskaitė labai zgrebniai ir akuratnai prikišo sava nagus prie tų namuose austų dainelių.

O kad ką kalvek daugiau ir įdomiau sužinotumėm, nuleidau Vladui Braziūnui (mat iš visos audėjų komandos jis kalbiausias) per internetą gromatėlę su kukliais penkiais klausimais. Nereikėjo Vlado stramužyti, išklojo visut viską, ką žinąs ir ką prisimislijęs. Ale tikėkim.

Apie knygos bendraautorį Algirdą Klovą

Iš Šiaurės Lietuvos pievų - 2
Algirdas Klova, pačios kompozicijos ir jos originalios muzikos autorius (V.Braziūno nuotrauka)

Algirdas Klova, pačios kompozicijos ir jos originalios muzikos autorius, yra kompozitorius ir apskritai įvairiapusis muzikas, lygmalas melodijų, skambesių, gaudesių, švilpesių, šnabždesių, šlamesių... Išgauna juos gyva galybe daugiausia liaudies, daugiausia lietuvių liaudies muzikos instrumentų, bet ne tik: yra universalas, laisvai besijaučiantis ir tarp įvairiausių pasaulio tautų folkloro, ir tarp country muzikantų, ir tarp, sakykim, kokių džiazo garsenybių. Taigi mąstant apie kokius bendrus darbus man svarbi buvo šita stipri ir tiksli visokeriopa Algirdo muzikinė pagava, jo gebėjimas justi kūrybos partnerį. Ir, žinoma, ta aplinkybė, kad ne kas kita, o liaudies kūryba, dainuotinė ir instrumentinė, mus ir bus suvedusi prieš jau gerus tris dešimtmečius – tuolaik, kai kūrėsi ir klestėjo didieji tautiniai kultūriniai sąjūdžiai, rėmęsi pirmiausia autentiška liaudies kūryba, tarkim, Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva*, ir jo, kaip tuomet vadinta, etnografinis ansamblis, vėliau gavęs „Ratilio“ vardą. Buvau vienas iš ramuvos kūrėjų ir vadovų, su Algirdu, Zitos Kelmickaitės studentu tuometėje Vilniaus konservatorijoje, susitikdavom bendrose ekspedicijose, vakaronėse ir panašiai, greitai Algirdas tapo Zitos vadovaujamo „Ratilio“ instrumentininkų grupės vadovu, vėliau subūrė ir savo folkloro grupę „Vydraga“ – ji kartu groja ir mūsų programoje „Iš naminio audimo dainos“, taigi ir kompaktinėje plokštelėje, įdėtoje to pavadinimo knygon („Kronta“, 2005).

Apie knygos dailininkę Sigutę Chlebinskaitę

Su Sigute Chlebinskaite kūrėm bibliofilinę mano dvikalbę knygą „Būtasis nebaigtinis / imparfait“ (į prancūzų kalbą vertė Genovaitė Dručkutė, „Petro ofsetas“, 2003). Buvau ją nusižiūrėjęs, įkalbėjau. Dirbom taip, kaip tik ir įsivaizduoju rimtą darbą (ir kaip beveik nebūna), – svaigiai, kūrybingai, nepaisydami laiko nei aplinkybių. Sigutė už tą knygą gavo tų metų gražiausios knygos konkurso diplomą – ne pirmą ir ne paskutinį savo apdovanojimą (rašau prieš pat Vilniaus knygų mugę, bet jau žinau gandą, kad „Iš naminio audimo dainos“ Sigutei taip pat bus sėkminga). Ne diplomai, žinoma, svarbiausia, bet padirbėjęs su Sigute, pajutęs, kas yra knygos pavidalas kaip meno kūrinys, sukurtas nors ir iš pačių asketiškiausių komponentų (popierius, jo faktūra, formatas, šriftas, puslapių ploto ir visos knygos architektonika, jų dermė), nebegalėčiau dabar be skausmo žiūrėti į kokią savo šiaip sau išleistą knygą. Džiaugiuosi Sigutę kūrybiškai pažinęs, iš jos, man į dukras tinkančios, pasimokęs, džiaugiuosi, kad bendruose mūsų su Sigute planuose, taip pat ir pačiuose artimiausiuose, – dar ne viena knyga.

Apie knygos leidėją ar leidyklą

Iš Šiaurės Lietuvos pievų - 3
Vladas Braziūnas sulaukė daug patikimų žodžių iš profesorės Elenos Bukelienės lūpų (R.Šileikos nuotrauka)

Vieną mano knygą – poemą „Karilionas tūkstančiui ir vienai aušrai“ (2003) ši leidykla jau buvo leidusi. Pasirinkimo neturėjau: poemos rankraštis laimėjo (2002) Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos grožinės literatūros kūrinių konkursą, skirtą Lietuvos valstybės (Mindaugo karūnavimo) 750 metų jubiliejui, Prezidentūra skelbė konkursą leidykloms, nugalėjo kaip tik „Kronta“, savo paslaugas pasiūliusi, matyt, pigiausiai. Ir išleido, švelniai sakant, ne per geriausiai… Tad į tolesnius leidyklos vadovės Jolantos Rimšienės pasiūlymus žvelgiau įtarokai. Klydau! Nustebau. Pasirodo, ir per trumpą laiką įmanoma smarkiai patobulėti. Dabar leidykla stipri. Ir bendra literatūrine, ir leidybos nuovoka. O svarbiausia – ypatingu, retai sutinkamu bruožu: nuoširdžia meile savo autoriams, geranorišku pasitikėjimu jais, jų kartais netikėtais, iš pirmo žvilgsnio gal ir keistais, rizikingais sumanymais.

Panašiai dėkingai galėčiau kalbėti ir apie „Petro ofsetą“. Ir taip pavadintą leidyklą, ir spaustuvę. Tiesa, jokio įtarumo šešėlis jo vardo man nėra patemdęs. Su „Petro ofseto“ vadovu Petru Kalibatu iškart radom bendrą kalbą, kai tik kreipiausi siūlydamas minėtą aiškiai jam nepelningą, bet užtat gražiai įmanomą išleisti knygą „Būtasis nebaigtinis / imparfait“. Petras yra tas retas savo darbo užsidegėlis, kuriam gerai padaryti yra svarbiau, negu greitai gerai uždirbti. Dėl tokio požiūrio ir rezultatas akivaizdus – spaustuvė turi gerą vardą. Jo sėkmingai siekia ir leidykla.

Dar būtina paminėti kitus knygos ir kompaktinės plokštelės kūrybinio darbo narius. Dainininkę Jūnę ir visus „Vydragos“ muzikantus (jie ir dainininkai – visi dainavom): Artūrą Kurtinį, grojusį smuiku, kanklėmis, Sekminių rageliu, lumzdeliais, fleitomis, perkusija; Robertą Laniauską – kanklėmis, dambreliu, molinukais, perkusija; Vytautą Linkevičių – dūdmaišiu, basedla, dambreliu, molinukais, lumzdeliu, perkusija; Regimantą Žitkauską – bandonija, molinukais, kanklėmis, lumzdeliu, dambreliu, perkusija. Garso režisierius Rimantas Motiejūnas – irgi ne šiaip atliko kokią techninę pareigą, o dirbo iš širdies, kaip tikras mūsų patrakusios, bet darnios ir atsakingos komandos narys. Tokia bendro kūrybinio darbo laimė.

Apie knygos autorių, tai yra save

Iš Šiaurės Lietuvos pievų - 4
Į sceną išeisiantį poetą Vladą gražiai sušukuoja žmona Alma (R.Šileikos nuotrauka)

Iš Šiaurės Lietuvos pievų, prikupėjusių žalių žolių plazdėjimo, iš ugnies, juodžemio ir molžemio, gipso smegduobių, žvyrduobių: „tie vyrai žvyro duobėse“ – iš neaiškaus pirmo sąmoningo prisiminimo ar regėjimo, kad guliu senojoj senelių gryčioj, žibalinės lempos šviesa ant suklypusių sienojų mėto ir laužo stamantrius vyrų šešėlius, tie vyrai su šautuvais, jų kalba rimta ir slopi – gal paskutiniai vyrai iš pokario miško, mat gimiau 1952-aisiais, kai daug jau tų vyrų buvo suversta į žvyrduobes… Galėtum pasakot savo gyvenimą, minėti būtinus jo dėmenis, bet vis tiek svarbiausia bus ir liks pradžia. Laužai žmogus dėl jos galvą, bandai ką prisiminti – kaip sapną: žinai, kad sapnavai, kad tai dėl to sapno atsibudai džiugus ir stiprus ar sugniužęs ir rūškanas, kad nuo to atsibudimo ir diena bus tokia, taigi ir gyvenimas nuo tos pradžios, nuo vaikystės bus toks, o sapno niekaip neprisimeni, pradžios neprisimeni. Tik nuojautos, lieka tik jos, už tavo paties buvimą didesnės:

nežino nieks, ką išdudens varnai pajodžargos o trečias leisis ant širdies ir baltą ranką atneš, ir ta ranka žydės per visą dangų.

1956-aisiais Antanas Miškinis rašė: „Yra dalykų, apie kuriuos reikia ir tenka kalbėti poezijos kalba“. Taigi labai asmenine kalba, bet kaip tik joje, iš jos – tas nenusakomas žmonių bendrumas.

Apie savo knygos skaitytoją (kas skaito, kas manai, kad skaito)

Pirmiausia gal tie, kuriems knygą su visa plokštele mudu su Algirdu Klova ir skyrėm. O skirta ji atminimui senų draugų – amžinatilsį Onos Vaškaitės-Bluzmienės (1905-1994) iš man nuo vaikystės artimo Talačkonių kaimo ir Petro Zalansko (1900-1980) iš Mardasavo, taigi iš mano tautosakinės jaunystės Dzūkijos. O ir visiems kitiems „žodinės bei muzikinės liaudies kūrybos pateikėjams, sutiktiems jaunystės ekspedicijų ir kituose keliuose, taip pat bičiuliams, su kuriais panašūs keliai minti ne vieną dešimtmetį“. Kitaip sakant, tiems, kurie mokėsi Lietuvos ir mokė kitus, kurie pagaliau kai ko išmoko ir kitus išmokė. Be kita ko, ir dainuoti: antraip „dainuojanti revoliucija“ nebūtų buvusi tokia – taiki, tvirta ir dainuojanti. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos, „Ratilio“ ir panašių sėkla žmonėse daigi. Daugeliui, žinoma, nė nenutuokiant, kokie vėjai į širdį ją atnešė.

Post Scriptum apie tai, kur ausys jau klausėsi naminio audimo dainų

Mudviejų su A. Klova bendrų programų būta įvairių ir daug kur – nuo Pasvalio iki Punsko, nuo Birštono iki Mažeikių. O su šiąja – „Iš naminio audimo dainos“ – pirmąkart Vilniaus mokytojų namų scenon užlipom per Tarptautinį instrumentinio folkloro festivalį „Griežynė“ 2004-ųjų rugsėjo 9-ąją. Knyga su kompaktine plokštele išėjo pernai gegužės 25-ąją, pusvalandis prieš prasidedant mūsų koncertui ir Tarptautinio folkloro „Skamba skamba kankliai“ faktiniam atidarymui Vilniaus „Lėlės“ teatre. Dar esame visi rodęsi Kauno kameriniame teatre, Rokiškio kultūros rūmuose, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre (per Tarptautinį folkloro festivalį „Aisūs kankleliai“ pernai rugsėjo 4-ąją). Dviese su Algirdu Klova, ir kiek daugėliau. Ketinimų puoselėjame nemažai, tik, deja, vien mūsų gerų norų neužtenka. Be mūsų pačių labdaringo nusiteikimo, dar reikia ir kokios paramos (ačiū Kultūros ministerijai, parėmusiai leidinį su plokštele, ačiū mėginusiai remti mūsų gastroles, bet apie šios paramos dydį verčiau neužsiminsiu – nieks nepatikėtų), o menininkai mes esam senobiniai – ištiesta ranka prašyti neišmokom ir, matyt, nebeišmoksim.

Klausė Ričardas Šileika
Atsakė Vladas Braziūnas



________________________
* Rašoma tik taip ir niekaip kitaip: ramuva čia – bendrinis žodis.


Nemunas. 2006-03-23 nr.11 (99-540) http://test.svs.lt/?Nemunas;Number(118);Article(2488);

Vladas Braziūnas


diena dovana


rytas būtų kaip rytas tik dienos nebebus švyti piktas kaprizas pro pernykščius lapus aukso rasos ant lapų rytmetinės žvaigždės pavydės, kai anapus apsipras ir mirgės kai nukrės, vidur jūros kosminės ant akmens ką ten piktosios niurna? ką ten šviesiosios lems?

Middlebury, 2000.VI.1; Fabijoniškės, VIII.4–7

Žemės druska. – 2001. – Vasaris. – P. 16;
Metai. – 2003. – Nr. 5. – P. 62;
Žiemos žodžiai 2004 / Sudarė Benediktas Januškevičius, Darius Pocevičius, Juozas Žitkauskas. – Vilnius: Žuvėdra, 2004. – P. 48;
Nemunas. – 2009. – Rugsėjo 17–23. – P. 5.


Vladas Braziūnas


laiko skirtumas


šėtonas Erazmui atvertė Knygą skurdi vienaragio medžioklė pavyko raudojo vaikeliai, parpuolę ant kelių prapuolė danguos karūnuota Mergelė sėdėjau Mėlynių kalne, nusidėjau žodžiu ir daina, neregėjimu Dievo tik mėlynas kalnas pro mėlyną miglą liūliavo taip švelniai, taip velniškai migdė slapta geografija pakeitė laiką į tavąjį sapną seniai nepataikau vis kliūnu už slenksčių, už staktų, už grotų klausyklų, teatrų, – kas rytų? kas grobtų kas rytą kas latrą nukeltų į dangų kur britai ir latviai, kur keltai ir frankai klausyk, kokį velnią aš šičia rašau? prikelk ar į sapną nukelk; ar nušauk

Burlington (Barnes & Noble Booksellers baseinėlio kampelis lauke; knygyno fotelis); Middlebury, 2000.V.24–25

Braziūnas, Vladas. Naktiraščių // Literatūra ir menas. - 2002. - Vasario 15. - P. 5;
Nemunas. – 2009. – Rugsėjo 17–23. – P. 5.


Syndicate content