Vladas Braziūnas

rytas būtų kaip rytas tik dienos nebebus švyti piktas kaprizas pro pernykščius lapus aukso rasos ant lapų rytmetinės žvaigždės pavydės, kai anapus apsipras ir mirgės kai nukrės, vidur jūros kosminės ant akmens ką ten piktosios niurna? ką ten šviesiosios lems?

– Je voudrais un verre de vin. Marguerite Duras krapšto dantis tarpdury stebi, kaip riebios arabės krato pilvus ir krūtis pats iš po vakar taip dreba ryto vyno stiklinė ir pirštai liaujas virpėję kiauras balsas, sutinęs gyja ir atsileidžia išsilaisvina balsas nubėga žingsneliais šokėjos ir šunelis toks balsvas vis kruvinu mėsgaliu žaidžia

vakar vakare mačiau mėnulį kūdikėlį ketvirtos dienos gulintį ant svyrančios briaunos gryčios stogo, juodo ir didžiulio žvaigždės cypė šokamos ratu kūdikėlis it chirurgo peilis buvo sklidinas beribės meilės jūrų potvynių ir nusiaubtų krantų kūdikėlio blyškiame veide dar nespėjau įžiūrėti kaukės bet pilkėjo juodulys ir niaukės visata keista ar pakeista nebebuvo aišku, ar karalių rituališkai kankins ir nužudys ar tik žais širdis pasaulio galią kol užeis profanas rytmetys

Baladiški ir netikri karai o nuotakos pražyla suaižo tylą aitvarai ir žvarbūs nuovargio darbai kaip širdyje taip ir ant žemės ir mėnuo radęs vario sagtį sapnuoja: Dievas su mumis ir tartum šaukia kas pro miegą ir tartum vėjas šiaušia sniegą su dangumi supjudo naktį ir nukraujuoja kailio mėzdros ar prasišvaisto rytmetys juo šliaužia aitvaras gremėzdas jo gyslos skrydžio gaisrą mena speigai jo atmintį kūrena herojai būkim atviri mūs geležėtą žemę varto ir ne monetos ieško vardo tik tiesią ranką šviesų kardą paliekam karo vidury mums atitenka bukos bigės aprūkusios ginklų gyvybės įtrūkus ašmenų teisybė mus renkasi tiesos vardu ramiai! išsirikiuot po du ir šventa: pėdos po žeme ir nuotakos kaltai pražys ir slys padangėm geležis alyvuogės apaugs krantus ir šauks pro miegą nekantrius vasario speigo kaitruma

pavasario klajonių metas danguj – mėnulio ciferblatas ir žemė, nešama erdvės kabinas šaknimis tavęs kalbėk miškais, ir aš kalbėsiu į tavo vaiskų veidą, vėsų ant susiklaipiusių griuvėsių dvasia karščiuoja dilgėlės ir tavo nuojautos tylės balta kaip Nojaus laivas sklandė viltis – jai mojome abu pagavo nuorūką balandė o mes – ragavome nuodų ir vedė pragaras į dangų paskui madonos šypsnį sprangų ir duona dūsavo giliai surems kardai ir sopuliai tekės per lygmalus kraštus užlies apykvailius raštus ir mano protautės kalba nei prabanga bus, nei riba kėtojas prošaknės po žemėm iš jų beržam baltumą semiam ir salve remiasi į amen ir kyla dūmlaužių stulpai tu nuodėmės lietum tapai bokšte, kur laukia mirtingoji juodi pelėdvarniai lakioja egliniai dūmai kartesni alksniniai dūmai saldesni už tavo vardą šimtą kartų kad šitas skardis prasivertų kad sužvangėtų raitas pulkas kad suzvimbėtų rainos kulkos suplyšus duona lyg armuo mes jojam, jojam – ar namo? ar Skandinavijos kalnų laukai ledyno akmenų o kokios spalvos! svyra kalvos ir nesiliauja vyrų kalbos naktis pelėdišku sparnu nušluosto miegą nuo tarnų ir vandens akmenis ridena ir žagrė išvagoja žemę morenose Perkūnas gema o sielos skrenda per Atlantą ir į gimtinės krantą krenta tada sužinom, kad gyventa su tais miškais, su dilgėlėm su mūsų kvaistančiom vėlėm kurios jau nieko nesupranta todėl sakyk ir vėl sakyk kas tavo žodžiui galią duoda kokia klaiki sapnų paguoda kuri kasryt tave išduoda nuvytus dilgėle, klausyk

kosmogoninės ganyklos, stepę stebinti mėnulė stabo stabilumas, stulpas, nykūs gyvulių varovai kosminė ašis, aplinkui plytinčios pasaulio plynės svetimos ir nesvetingos, archetipinės ir plačios plastiški arklių tabūnai, žydi akmenys ir medžiai griūna į pasaulio pradžią stepių kūnai prakaituoti linijinės augalijos, šiurkščialaiškės laiškios žolės laiko stebulę pristabdo tik dienos ugninis stabas

AKMUO be tėvo auga be kojų vandens bėga lakioja debesys besparniai raudonom ąžuolo šakom po jom vienbalsę dzūkų ugnį devyniaragis elnias kursto kai aš plaukiu tą gilią upę keliu tą akmenį iš dugno geriu tą atmintį tą ugnį o prisiminti negaliu

taip sninga, taip šąla – šviečia balta neskalbta apriečia kalną pilies augantį balsą sapno žvėries – jo pėdos Vilkpėdėj nužilusį baltą jo kailį Pamėnkalnis vilki prožektoriai keterą pusto šarvas sužvanga tuščias kryžiuočio vėlės atsibuski šią naktį, vilkis tikėk ir kalbėki į didžiąją zylę Bernardinų sodo drevėj senamiesčio gatveles kaip spragančias žvakeles į vienintelę magiją – vaikų akyse: iš Šventaragio slėnio devyniaragis elnias iškėlė mano Vilnių ant septynių kalvų

Kaip mes išėjom, žiūrėjau kitas, dabar išeisiu mūsų palaukti. Vakar žiūrėjau – debesys mirė, šiandien prieš saulę numirė lietūs: sapnuoja žaibo lydys iš vieno vandens į kitą – iš sudėvėtų dienų sudievintas blyksnis niekur. Žvilgsnis – stiklo upe, nuošus, nuskriejus vakariui… Rimki, nebeskubėk ruoštis praėjusiam karui.

aš kiekvienas gali pasakyti AŠ, ir bus teisus AŠ, toks ir toks, pasižadu, AŠ myliu, AŠ apgautas ką aš kalbėjau, ką jaučiau, ką melavau – nemelavau tik viena: aš tai AŠ beribis vienskiemenis, iš nakties pašokęs pasivaidenęs – trūksta lig manęs, ligi pilnatvės o ko man trūksta? šitaip niekados teisus nebūsiu: aš tai AŠ, ne tu net kai mane pavogusi sapnuoji dabar, karšta kilnojasi krūtinė, virpa lūpos jau ištarei pailsusi, paleidai o gal ir aš? o tu? o visa kita? tu suskylantis, kai nori išsiaiškint pasaulis leidžia kreiptis: TU, pasauli ir Viešpats, ir lietus, ir gimnazistė vienodai apsigauna: viskas – TU galiu surinkt tave po žvilgsnį ir paskleisti it šūsnį pribarstytų rankraščių, kiekvienas žodis ugnis, palaima, įvardis, – namai be durų bus tau įeiti ir apsigyventi išeiti, pasilikti, tu ne nuotrauka ne praeitis, prisiminimas, net ne skausmas begyvas manyje, va šitas žiedas neprasiskleidęs, bundanti audra – ne tu, o TU jis JIS yra tai, kas atlieka nuo mūsų žvilgsnis nuo žvilgsnio atšoksta, skaitmuo nuo paminklo JIS grįžau susikūprinęs, žemę pardavęs o paukštis, iš bučinio gėręs, bėgo į kalną – tai aš JIS nutyla ūmai ir pajuosta, ir krūpsi nuo žodžio lyg kaltas trečias visur, visada, jis pradingsta dienos vidury laimė maža, ką turi, tai ne jis, ne bėglys, tavo pėdos nevertas jis ne tas, kur dainuoja ir skamba, ir noris nematomą sielon priglaust – tu ir aš, o JISAI tik atšoksta nuo mūsų ir spengia, ir graužia akis tiktai smelkias ir trupina sapną į gurgždantį žvyrą ir kaišo man suodiną veidrodį mes MES yra apsimestinis mudu apsimetam, kad viską priimam, ir sakom MES aš ir dar kas nors, tu ir dar kas nors neturi prasmės trupiniai, jau nekalbant apie visa – be mudviejų taip ir nepasakė MES vėjuojantis laikrodis skubančiam užtat mano nemiga tavo miegančiom lūpomis sako: mes, nematomi mes, nepasiekiami, mūsų alsavimas – mes ir vaikai, nepanašūs į mus, mūsų akys ką ima širdin, bet nemato kaip skiriamės, skubam, rakinam duris, užsidarom į mes, kur jau niekad neteks apsimesti kad priimam viską į dviskaitos kiaurą pasaulį