Vladas Braziūnas

Vakaras muitinėj. Katalikai arbatą geria. Ukrainų pusėj, ko gera, сідають їсти*. Baltarusių, galimas daiktas, daužias taurelėm. Tai gerai jiems, bulbašams, juk jie ateistai. Sniegas užkardas kloja toks pat, kaip Vilnių ir Rygą. Gena mintis apie duoną dangūs žvaigždėti. Europos Sąjungoj ekonomikos krizė: taupo elektrą – ir žvaigždės aiškiau regėti. Valkatos trys. Du su vizom, trečias be vizos. Tokie veidai, lyg „Kartu!“ užtraukti prašytų. Sako, per Euronews kalbėję žygūnai iš Pizos, esą, nuo šengeno į rytus žvaigždelė švyti. Pensininkas folksvagenas – lyg vienkupris kupranugaris. Vairuotojo fotoròbotas vietos valdžiai pažįstamas. Ant slenkančios juostos sudeda savo gerą. Muitinės monitoriuje: mira, smilkalai, auksas tviska. Pirmas su dovanų paketu. Ant paketo borùžė. Aišku, iš Balstogės prekybos centro. Pasišnekam? Ponas Baltazarai Karaliau, kurgi draudimas jūsų? Kelionės tikslas? Rašykit: „žvaigždžių turizmas“. Melchiorai Žiniūnai, kodėl jūs be vizos? Kserografu?! Grupinė?!! Trejų metų senumo, padūko?!!! Kas pasirašė leidimą? Generolas leitenantas Anubis? Užtenka išsidirbinėti. Na jūs ir žvaigždukai! Staiga: „Sveiks, Kasperovičiau! Nuo Valožino. Kraštieti ir drauge. Kalėdoms namo – mes taip įpratę!“ Tada įvyksta stebuklas, nors šitaip ir draudžiama: visus tris – net ir labusą – įsileido nė nebekratę. Baltarusių Kalėdos? Teks ruošt šiknas nuotykiams – Dovana magui. (Karaliui? Žiniūnui? Žvaigždukui?) Kažin kur prie Rachovo tikintiems ir abejotiniems šviečia jinai – tarytum žvaiždė nuo eglutės. –––––– * Sėdasi valgyti (ukr. – Vert.).

palaimintas šiurpas neleido pažvelgti atgal į lūpas, kur vėrės plyšys į nebūtą slaptingąjį laiką žodžius, jau dabar nepažįstamus, gal negimusio senio arba negyvenusio vaiko patamsy mįslės iš tikrųjų glūdojo didi laikų užmirštųjų naktis, bet nebuvo ji mūsų girdi, kaip koplyčių sienojai įdumba, girdi rakandus virtuvėj žegnojant senolę ar trandį senoviškai triūsiant dabar ir po žemių kalkėtom viršūnėm, tačiau tas sūris ir vaisiai, alyvų aliejus ir duona ir uždraustas vynas, kurio pakasyną mačiau nebuvo dar miręs tas kraujas lipnus ir raudonas išėjęs į ąžuolo girią parnešti šaltinio ugnies ji kraują išvalo dievams į bespalvį ir skaidrų tave ji nulems ir mane nelemtim paminės ir balta bus sieloj – kaip skrandyje gėrusio kreidą voriuke verpėja, sruvena tavoji gija iš kūno tyrosios dievaitės, iš krinkančio kūno septynios savaitės lietaus – devintam danguje prikaustyti mes prie to rentinio, šuliniui griūnant miglojas dangus, apsiniaukia, pasauly tylu tik gniaužtas gerklė, tiktai išgąstis pančioja kojas ar kapas užgriuvęs, regėjau akies krašteliu pro lūpų ar grabo, ar rentinio plyšį, kaip ėjusio pėdos šakojas, nuo šlynžemio knojas daugyn ir mažyn, taip spėlionės šaknim šalutinėm išsipleikia, baksnoja paviršių ir akmenį kanda taip žinojimas, senas, senesnis už trauką mėnulio, duobia ir laužia krūtinę įsirango angis, jo sesuo, pro užnuodytą nuodėmės landą ir prispaudžia savosios jėgos sunkulys ir bijau pajudėt ir pajudinti laukiantį žodį: įsilijo, tai lis, ne septynias savaites jau lis devintam danguje, kur šaknijasi niekieno žolės

trois pensées musicales 1 pražysta naktį rusvos tavo krūtys ir įtaikus aliejinis rugpjūtis užlieja mus kilniom aiškiaregystėm mes būtini – atodūsio matmuo ir odė mūsų permainingom lūpom ir sodo obeliai, pakalnių ūkui į jį lėtai apsunkusi žengi paskui lakštingalą, giesmėn įbridus ne rytas dar, sudygusi ugnis ir lapų gyslos, ir balti kamienai Švelnioji mano! apkabink kelius mažyti pilkas meilės talismane tyloj negirdimas, sėdėk ir verk ir vilkis, kol ištrykš voix d'enfant po mano pirštais, didelė naktis šiai paskutinei, Dieve, atnašystei
2 garavo smalkės, merkėsi mairūnai noragas kaukolę užgavo tamsoje mes įtempti, ir smelkias mano kūnas į tavo naktį, švyti naktyje nakties žaltvykslės, vandenų išplautas boluos kaip griaučiai tavo kambariuos juodon naktin išplaukusiųjų plaustas juoda naktis akiduobėm žioruos bet tu regi, kaip išganingai švyti dvasingieji šikšnosparnių veidai ir išmanai tą laikinumo dydį: gaisrų ugnis, o, nuoskriaudų aidai... kai suskaičiuoju, liekame vien mudu ir aukuro nuskilusi briauna – aiškiaregystės šaukianti minutė Švelnioji mano! apkabink mane sušildyki, medėja baltos rankos suvilgyk žievę aptakioj liepsnoj ir aklą Dievą prie širdies prilenki šventa giesme chantant dans la coupole
3 mažyti pilkas meilės talismane smuikuoja smilga vakaro verlenas ir skęsta lūpažiedžių patale auksinio sklastymo tiesiausia biržė ir tyliai plasta ugniaspalviai viržiai viršum šilų, o debesio galva kūrenas tarsi nieko nepamiršus: krūtinės šarvas, kruvina ląsta dalija mūsų laisvę ir nelaisvę kregždė urvinė (jos ranka šalta) jau nusiskynė rusvą tavo vaisių o miesto skruzdėlyne mes beteisiai ir nežinia jau, kas už ką ir kas prieš ką tiktai sapne visai kita ranka tavuosius žiedlapius atskleidžia tylai ir pamatau su nuostaba slapta pasaulį, išganingą mano lyrai: Švelnioji mano! žydinti ranka mus apkabina ir matuoja karštį ir ant krūtinės užvynioja tvarstį ir girdo mus pelynų arbata Švelnioji mano! aš jau negirdžiu aušroj ką klieda amalinis strazdas lytėjimus užliedamas žvaigždėm ir paskutinį lašą je vous aime viršūnėj mūsų palaužtoj uždegdamas

šviesi naktis, šilta ir švelni tarytum vidinė tavo šlaunų pusė, tą rytą prasnūsi, dieną prabusi, nakty miegūsta prabūsi per pusę su manimi, už langų pustys kaip ir pustė, gūsiais, už langų šalnų delnai šalti lyti baltą obelų odą, plyti sodas pus- tuštis per platų užmatomą plotą, džiausto baltai išvelėtas paklodžių drobes mirusios motinos, sunkios ir lėtos, gėlėtos jų suknios, retai besapnuojamos, šnera švelnioji, mano švelnioji, man dovanoji mane, silpną ir švarų

Lesiai Ukrainkai klausykit to, kurs krūpčioja nuo menkiausio garso sekite įkandin, būkite romūs ir budrūs kalbėjomės – apie ką? apie akacijų skaidrų medų apie tyliąsias darbo ir atilsio valandas apie matmenis, begalybę vis dalančius dalyti mėginančius, o beviltiškai, ką tu išgriebsi jūrą iš lašo ar laštako, iš aprasojusio lašinio bryzo brizo, lengvučio vėjo, dvelksmas – kuo išmatuotinas? gal apie jį kalbėjomės? laikas jau buvo atodrėkis laikas žydėjo, snigo, ilgų nežadėjo metų, nekalbėjo apie ligas virė uogienes, skaitė, vertė eilėraščius, gydytis kaulų džiovos važiavo į Druskininkus, druskos parsivežė Lvovan, pati sukristalėjo į klasikę druska – į mylimą miestą, panašų į Vilnių, pilną kalvų ir kalbų, ir tautų, beirkluojančių miestą kas sau, tarpais po rūką klajojančių, tarpais įsauly besiirstančių, užsisvajojusių, tarpstančių irstančių, tarpais į gailią rasą pavirstančių, nė nesuprasi druska ar skirstančių nuospaudų šármas išsiskirstė po mano kiaurus kaulus ir plaukus, virto į šarmą, romantiškai šnekant, o paprasčiau – į žilę, virto į ataugą ant mažylio, į Bitės kuprą, vis tiek – į skaidrų akacijų medų

aname arklio gyvenime dirbau žirgu, per šermenis ankstyvaisiais viduramžiais prūsų varžybų buvau nuvarytas, dar gyvas duobėn guldomas kniūbsčias, priekinės kojos priklaupiamos, paspaudžiamos po krūtinkauliu, trakšt pirmas ir antras kaklo slanksteliai, akys saulės laidos kryptimi, kur už jūrių žuvėdai, aukštyn iškeltas pasturgalis aname arklio gyvenime prakaitavau vokiečio šachtoje Banská Štiavnicoj žiurkinoje tamsoj, apžlibau vieną naktį, stojus mėnulio tárpijoms, išvedė kūtėn, paskiau pamažėliais naktim, tunkant jaunam į pilnatį, leido ganyklon, akiūkliai platyn, vis platyn, pripratino aname arklio gyvenime iš Naugarduko į Wilno atvežęs Mickevičių klaidžiojau miesto gatvėmis ant medinių koturnų numirti – visi į tą mylimą šalį, į Vilnių dabar vaidenuosi Belmonte būna kad ir Sereikiškėse baidausi vagių ir mašinų ant sprando tampau policininką tolimo miško spalvos aname paukščio gyvenime dirbau lakštingala kalnų ir slėnių mieste prie Dugnojaus, miškais aptaisyto, girių, laukų Lietuvoj keldavau šienpjovius aname paukščio gyvenime visą vos temusią naktį iš gegužės į birželį ėjau iš proto, visą Bratislavos naktį ėjau lenktynių su vakaro paskiau ir su ryto paukščiais, visus juos užtrenkdamas, ryto pasiutus gegutė vis tiek užklupo poetą nuogintelį eurocentai kišenėj, kišenė kitam kambary lieka meilė, mirtis ir rekrūtai pats užkukuosi aname poeto gyvenime pastebėjau, kad visos prancūzės, važiuojam gulim ar skrendam, – migdo mane, vos šalia kad nereikėtų kalbėtis žodžiais ar rankom, ar pirštų karštų pagalvėlėm, ar lūpų kraščiukais, sapnuoju uždaroje erdvėje

ir raĩdžių rašto dèmonai tie patys iš Graĩkijos, kaip Mindaugo sūnus ir mano sapnas niekaip nesugrįžta stačiatikis: tereiškia tai, ką reiškia vienuolis: ko nėra, nereik kalbėt klapčiukas: vien tik sąspalvių klausytis girdžiu, kaip gelsvos sutemos nusės ražienų sutemos, šventa šviesa aptiškę sūnus negrįžta, demonai tie patys klausytis ir girdėt, ateina kelias atadūluojant kuopai per marès: tai grįžta iš kãrės saulelės vakãrės kraujais aprasojęs o koja baltoji prie tymìnio balno

baltų linksniai baltalinksniai ant kalbos asfalto linksta po asfaltu šaknys tvinksi žalumos kalba pritvinksta sprogsta priebalsiai ir švokščia prieblandoj ir mėnesienoj kad galėčia, juos išvogčia išsprogdinčia latvių sieną sėlių sieliais taranuočia tvirtagalis galininkas kirsčia lielupę lig žiočių bet didžiosios linkin sminga ir laužtinės, ir trumpinės byra priedainės, pušynės per kalbos asfaltą, žvyrą juodos baltų valtys irias Priedaine (lat.) – „pušynas“, „pušynė“.