Į pradžią › poezija

Vladas Braziūnas


No lietuviešu valodas atdzejojis Pēters Brūveris

mātes portrets

mirusī māte atgriežas pie sava bāreņa redz, kā slamstinās lietus nerodot vietu, kā šļācas pa nogāzi lejup kā Kairēnu ciema mežsargs, pagājušā gadsimtā gleznots brien pa mūžīgām debesīm, kur mēness joprojām redz uzplaukušas žīdietes portreju un aiz blāvā lietus šķidrauta jaunas zemnieces sejiņu starp Pūpolsvētdienas verbām viņas skumst noburtas, svētību saņēmušas -- vai gan laime novērsusies arī no viņām? -- Baltupju egle, māsa un sieva, tak nomirusi jau trešajā naktī pēc atdzimšanas sapņo vienus un tos pašus dzeltenos murgus celmu saulītes smilkst zem sodrējainā sniega Dievs, nenospied ar savu klinti, lai zem krustu saulītēm varu pamosties ar lāsošiem egļu sveķiem, vai gan, tu prasi, visu ceļu vien lijis un lijis? nevienu, sērdienīt, netiesā un ne pret vienu zobenu netrin paliek vien sarkana rugāja patiesība pēc pļaujas, vien zobu un pietūkušu lūpu kaktiņu sākotne, lija tie lieti un līs, nevari, dēls, viņus nemīlēt manu portretu pazīs, suns no paletes izlaizīs

Vladas Braziūnas

motinos portretas

mirusi motina grįžta pas savo našlaitį regi, kaip šlaistosi lietūs be vietos, kaip garma nuo šlaito kaip eigulys iš Kairėnų, praėjusiam amžiuj tapytas brenda per amžiną dangų, kur mėnuo dar regi pražydus žydės portretą ir blyškią per lietų valstietės mergaitės galvutę su verbomis dar iš Lukiškių turgaus Kaziuko liūdi užburtos, palaimintos, laimė nejau ir nuo jų nusisuko Baltupių eglė sesuo ir žmona, o numirusi trečiąją parą po atgimimo sapnuoja viena vis tą patį geltoną košmarą žviegia saulutės kelmų iš po suodino sniego šalpusnių Dieve, uola neprislėk, kad po kryžių saulutėm nubusčiau varvarčiom eglės sakais, tai, sakai, visą kelią ir lijo nieko, našlaiti, neteisk ir prieš nieką nešveisk kalavijo lieka teisybės tenai vien raudonos ražienos po pjūčiai ištakos vien iš dantų, iš sutinusių lūpų kampučių tvino tie lietūs ir tvins, negali jų, sūnau: nemylėti mano portretą pažins, šunimi išlaižys iš paletės

Radviliškis–Fabijoniškės, 1995.IV.15–1996.III.26

Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P. 91.

Vladas Braziūnas


No lietuviešu valodas atdzejojis Pēters Brūveris

Vēsture

Pirmo reizi rakstu ar tādām bailēm, lai neapstātos, lai nebeigtos dzīve, lai neiestātos vēsture, tas viegli pastāstāmais, patīkami pārdzejojamais, saldvārdīgais, jau simtreiz notikušais, jau šosekund – notikušais istabā, kur baisi zeļ puķes, nepiesātināmībā, kas neatlaižas un turpinās pati no sevis, Svēti Raksti, pirmrindnieces nenogurstošā glītrakstā rakstīti, un nevainīgas kafijas kantātes pēc grēksūdzēm un grēku nožēlām, kad stari ieurbjas un apgaismo būtību pirmoreiz, ikreiz – pirmoreiz vajadzēs noriskēt piezvanīt, bet, ja nu atsauksies mamma, visā Pasvalē dažas nenorautas klausules, pukst Dieva veserītis, naglodams dzejoļu kubus, esmu nomodā, tikko iemigšu, tūlīt nomainīs pret āmuru, ar ko aizdauzīt finiera kastes novalkātu skrandu sūtījumiem, vislaik kaut kas mūs atplēš, nu, protams, neredzēt, nedzirdēt, raudu kā teļš un lamājos, un nekā neizmainīt, dienas kārtība – kā jau pusaudža gados – celties un mazgāties, un nemācās vēsturi dēls.

Vladas Braziūnas

istorija

pirmąkart rašau su tokia baime, kad nesustočiau kad nesibaigtų gyvenimas, neprasidėtų istorija gera apsakyt, patogi sueiliuot, švelniažodė šimtą kartų jau buvus, šią sekundę – jau buvus kambaryje, kur gėlės baisiai veši, nepasotina kas imasi ir tęsiasi savaime, Šventas Raštas pirmūnės nepailstamu dailyraščiu rašytas, ir nekaltos kavos kantatos po išpažinčių ir atgailų kai spinduliai susminga ir apšviečia kas kartą pirmąkart tylesnis už gėlės šaknis paskambint per visą Pasvalį keli nuvytę telefonai, tuksi Dievo plaktukas sukalti eilėraščio kubui budžiu, vos užmigsiu, iš karto pakeis plaktuku fanerinėms dėžutėms užkalinėti išaugtinių įsmėlusių skudurų siuntiniams visą laiką kas nors mus atplėšo žliumbiau tarsi veršis ir plūdaus ir nieko pakeist, paauglystės dienotvarkė keltis ir praustis, sūnus nesimoko istorijos

Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P. 17.

Vladas Braziūnas


No lietuviešu valodas atdzejojis Pēters Brūveris

Agrie rīti

Melnā logā uz tavu pusi cauri pījijām dzeltens lampas abažūrs arvienu vēl cero un vevīst, bet nenotiek vairāk nekas – tik vien, cik noticis, mēness zīmē ar bālganām ēnām no Verķiem, no Zaļajiem ezeriem līdz pat mūsu kāpnēm, līdz rītam nostāvētām, mēs – dienu apmātie, un nav tevis ilgotā naktī. Vien naktis tevī kā gadu nogulsnes, vientulības muklāju nosēdas logā, ezerā mēness izgulējumi asiņodami, ceļi jau šķērsām pārrakti, pa bezmērķa apvedceļiem arvienu dzeltenas stundas nez kur vēl lido un nositas.

Vladas Braziūnas

paryčiai

juodam lange į tavo pusę pro pinijas geltonas lempos gaubtas kerojas ir nevysta, ir nevyksta daugiau jau nieko – vien tik, kas įvykę mėnulis piešia ant kelių blyškiais šešėliais nuo Verkių, nuo Žaliųjų ežerų lig mūsų laiptinės lig ryto išstovėtos, pasilgtõs nėra tavęs nakty, vien naktys tavyje kaip metų drumzlės, vienatvės klampios nuogulos lange mėnulio pragulos į ežerą kraujuoja keliai jau perkasti, bekryptėmis apylankom geltonos valandos kažkur vis lekia ir užsimuša

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P. 24.

Vladas Braziūnas


No lietuviešu valodas atdzejojis Pēters Brūveris

Pašaizsardzība

Atlūžņi, no kā mēs jautīsimies, kad mūsu vārdus kāds minēs, mēģinot sabīdīt lauskas mums pašiem nesamanāmā rakstā, blāzmas, mirāžu varavīksnes – viss pašaizsardzība, necelsim smiltājā māju, nedz arī kalnos, tas nebeidzamais skrējiens – stāvēšana uz vietas, tik smiltis, zem kājām skriedamas, tik zvirgzdos sabirzdamas kalnu grēdas, puķu dobes tur neuzraksi, vagas neizarsi – ālavi ieži, pat dziesmu zeltainā velve vairs tikai vīzija, paskaties, cik nomelnējusi pelnos, no asarām uzmirgo zaļums, vairogu diez vai no mūsu atlūzām saliks.

Vladas Braziūnas

savigyna

kieno atrodysim nuolaužos, kai mūsų žodžius kas spėlios bandys sulipdyti iš šukių mums patiems neįžiūrimą raštą: pašvaistės, miražų vaivorykštės – viskas savigyna nestatykim smėlynuos namų nei kalnuos tas beribis bėgimas – stovėjimas vietoj, tik smėlis po kojomis bėga, tik dūla kalnynai į žvirgždą, ten lysvės nesukasi, vagos neišversi – bergždynas net auksinis dainavimo skliautas tėra regimybė pažiūrėk, pelenuos kaip pajuosta kaip pažaliuoja nuo ašarų, skydą iš nuolaužų mūsų vargu kas sudės

Braziūnas, Vladas. Alkanoji linksniuotė: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1993. - P. 29.

Vladas Braziūnas


No lietuviešu valodas atdzejojis Pēters Brūveris

Ceļojums, sapnis un lietus

Bet lodes – caur galvu prātīgo, caur sirdi nepārsūdzamo. Groziņā ērkšķi – tie pārvēršas čūskās un kvēlošās oglēs. Un pameita tava ar lāci mežā aklās vistiņas spēlē. Kur viņas aizstāvji cēlsirži muļķīši? – kā diegs caur adatas aci mūsu laiva ienirstot met caur Osvejas ezeru cilpu, bet tavi mati, tavi mirdzošo lietavu auksini* – vai gan aklums jau acīs? – mēs tumstošā Satekā krītam, visi varianti nozagti, tālu no patiesības, atnākuši caur grāmatu,-- bet kurš šim vakaram pieskaras, tas uzmirdz kā tavi zeltainie mati, caur šo dīvaino sapni, kas piebiris pilns vismaigāko ērkšķu. -------------------------------- *auksins (no vārda auksas – zelts) – sena naudas vienība Lietuvā

Brazjūns, Vlads. Ceļojums, sapnis un lietus / No leišu valodas atdzejojis Pēters Brūveris // Literatūra. Māksla. Mēs. - 1998 09 17-10 09. - Lpp.9; Tur pat: [Brūveris P.] Vlads Brazjūns.

Vladas Braziūnas

kelionė, sapnas ir lietus

o kulkos – per galvą protingą, per mirštamą širdį kraitelė spyglių – jie gyvatėm pavirsta, žarijom o podukra tavo miške su meška lauminėja kur josios gynėjai kvaili tyraširdžiai? – kaip siūlas per ąsą per Asveją neria mūs valtys o tavo plaukai, tavo šviečiantys lietūs auksiniai nejau apakai? – mes į Santaką temstančią krentam visi variantai apgrabūs, toli nuo teisybės atėję per knygą, – o kas šitą vakarą liečia tas šviečia kaip tavo auksiniai plaukai per sapną šį keistą švelniausių spyglių pribyrėję

1985.VIII.20–31

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 62; Braziūnas, Vladas. Geltonas žiburys [elektroninė knyga] / Į lenkų kalbą vertė Teresa Dalecka = Żółte światło / Przełożyła z litewskiego Teresa Dalecka. – Skopjė: Blesok, 2003. - Prieiga per internetą (žiūrėta 2004.IV.5): http://www.e-knigi.com.mk/01poetry/braziunas/04/sodrzini.asp... (lietuvių k.); http://www.e-knigi.com.mk/01poetry/braziunas/04/sodrzini.asp... (lenkų k.).

Vladas Braziūnas


No lietuviešu valodas atdzejojis Pēters Brūveris

mantojums


plūst pār dzūkiem badagadi pa izsvaidītas žemaitijas čūlām – mēra kapi, krusti pie kāpām, kurus aizputina vējš skandināvu karaļi lūgšanas skaita, lai tos sarga no kuršiem zemgaļi krustnesi žņaudz vien sēļi bez pēdu zūd paspējuši man atdot savu nederīgo raksturu un valodas ēnu – melnu mārku vai dzidrdzelošu avotu – bezdibenīgu

Vladas Braziūnas

palikimas


teka dzūkijomis badmečiai žemaitijos išmėtytos dedervinėm – markapiai, krikštai prie kopų, užpustomi vėjų skandinavų karaliai meldžia apginti nuo kuršių žiemgaliai smaugia kryžiuotį tik sėliai be pėdsako nyksta suspėję man atiduoti savo netikusį būdą šešėlį kalbos – juodą marką ar gėlą verdenę – be dugno

Braziūnas, Vladas. Slenka žaibas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983. – P. 45;
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – P. 36. – (Gyvoji poezija / [serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės str. „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas. – Kompaktinėje plokštelėje (CD-1.2) eilėraštį skaito Aidas Marčėnas.

Vladas Braziūnas


No lietuviešu valodas atdzejojis Knuts Skujenieks

Klausoties “līgo”

Milzīgs “līgo” kā rekviēms kā lai šo ligu izbrēks tiem? Kā lai teikt, ka vēl dzīvi līdz šim tie zem apstarotajām debesīm? Visu atceras skaidra balss – neaizslēdzams nams, kas sals, lampa un rakstāmmašinīte kuru mans rēgs vēl dauza šite, dauza vēl vārdu balss aizsmakums – kas mūs pēc gadiem parādīs mums? Kas mums to rādīs, kur ozons ir plīsis, līdīsim cauri – ko ieraudzīsim?

Vilnius, 1987.VIII.16

Brazjūns, Vlads. Klausoties “līgo” = Klausausi lyguo / No leišu valodas atdzejojis Knuts Skujenieks // Literatūra. Māksla. Mēs. – 1998 09 17-10 09. – Lpp.9;Tur pat: [Brūveris, Pēters.] Vlads Brazjūns.

Vladas Braziūnas

klausausi lyguo

didelis lyguo lyg requiem – kaip šitą ligą išrėkti jiem? kaip pasakyti, kad dar gyvi jie po apšvitintu dangumi? visa atsimena balsas skaidrus – neberakinamus šaltus namus lempą ir gaubtą – ir mašinėlę daužo dar pirštai mano pamėlę daužo dar žodį balsas kimus – kas mums parodys po metų mus? kas mums parodys ozono plyšį? pro jį išlįsim – ką pamatysim?

Vilnius, 1987.VIII.16

Literatūra ir menas. – 1987. – Gruodžio 12. – P. 8–9;
Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 130.

Vladas Braziūnas


No lietuviešu valodas atdzejojis Pēters Brūveris

<center>baložu pasts</center>

Uldis balodis valodis zīdvērpējs annāļu mūks Rīgā ievijis lizdu pie Pēteŗa zelta gaiļa bez baiļu augstākā baltu birztalā dzirdami leiši un turki vislaik latviski tilinot vilinot zaļi un plaši dūkojot kūkojot mežaparkā balta debesscūka* (aiznest gudiem** sivēntiņu lūko!) izslējusi galvu māca mums runāt gulbju vai latvju mēlē balodīt kad nosirmosi tā kā vecmāmiņa kādreiz kazi visas krāsas zaudējusi leišu pastu iznēsāsi


*debesscūka – Pirms gadiem divdesmit pieciem daži leišu poēti atvažoja uz Rīgu latvju mēli mācīties. Milzu uzjautrinājumu viņos izraisīja tas, ka behemotu latvieši sauc par Nīlas zirgu. Un kopš tā brīža viņi latvju gulbjus sāka dēvēt par debesu cūkām. (Atdz.)
**gudi – baltkrievi. (Atdz.)

1998

Lietuviešu un latviešu dzejas diena / Krājuma veidotāji Vlads Brazjūns (Lietuva), Dace Markus (Latvija). – Rīga: Latvijas Valsts prezidentes Vairas Vīķes-Freibergas dibinātā Valsts valodas komisija, 2006. – Lpp. 15;
Dzīvās baltu valodas / Sastādījusi Dace Markus. – Jelgava: Rasa ABC, 2008. – Lpp. 41.

Vladas Braziūnas

karvelių paštas

Uldis karvelis uldukas analų vienuolis verpikas Rygoj susisuko gūžtą prie Pėterio gaidžio varinio aukščiausiam baltų beržyne girdėti leišiai ir tiurkai vis latviškai čiulbant ir ulbant žaliai ir plačiai kukučiuojant mežaparke balta debesscūka (nuneš gudo šaliai paršiuką) išrietusi kaklą mus moko gulbių ar latvių kalbos karvelėli kai senas nubalsi gal kaip kadaise senelė visas jau spalvas pametus leišių paštą nešiosi

Braziūnas, Vladas. Užkalinėti. - Vilnius: Vaga, 1998. - P. 37;
Lietuviešu un latviešu dzejas diena / Krājuma veidotāji Vlads Brazjūns (Lietuva), Dace Markus (Latvija). – Rīga: Latvijas Valsts prezidentes Vairas Vīķes-Freibergas dibinātā Valsts valodas komisija, 2006. – Lpp. 14;
Dzīvās baltu valodas / Sastādījusi Dace Markus. – Jelgava: Rasa ABC, 2008. – Lpp. 40.
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – P. 201. – (Gyvoji poezija / [serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės str. „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas. – Kompaktinėje plokštelėje (CD-2.17) eilėraštį skaito Kęstutis Nastopka.

Vladas Braziūnas


No lietuviešu valodas atdzejojis Pēters Brūveris

Pērkona krasts


pie šī galda Ādams Mickēvičs dzeŗ kafiju, kaljanu pīpē, laiž dūmus caur ūdeni, vannā viss iesārtens, sēd tajā Henriks Radausks gluži kā sārtrožu krūmā baltu krievs, vākdams zelta un dzīva sudraba rūsu, rūsa liecinās pret jums un rīs jūsu miesas pēc pērkona uguns, kopteksts puto kā smaržīgs ķiršziedu šampūns no tiesas ar vārdiem, kas saistīti tautā un valstī, zāļu uzlējums, lietājums atkal runā uz mums ielaistie jautājumi, mazgāsim, skalosim, dziedāsim, balstot ar elkoņiem galdu, pirmās putas no glāzēm, pērkona graudieni dunēs caur akmeņiem, dziļdzīļu dunavu putas, piles no vaŗa zvana, no van- nas atšķēlusies mala, viļus neviļus Pērkona taucītā zemīte kā laikūdenī ar ķimikālijām ietekmējamas foto- grafijas, saka Alfonss Nīka-Niļūns

Vilnius, 2000.IV.12–VII.1



Vladas Braziūnas

Perkūno kraštas

prie šio stalo Adomas Mickevičius geria kavą, rūko kaljaną, leidžia dūmus per vandenį, vonia visa rausva, sėdi joj Henrikas Radauskas kaip rožių krūme baltų rusas, renka aukso ir gyvo sidabro rūdis, rūdys liudys prieš jus ir ės jūsų kūnus ugnis, po perkūnais, tekstynas putoja kaip kvepiantis vyšnių šampūnas su tauta ir valstybe susijusiais žodžiais, suplaktinė vartosena rodo, turim įsisenėjusių klausimų, prausim, mazgosim, giedosim alkūnėm stalą parėmę, pirmokas putos iš stiklinių, griaustiniai duosis per akmenis, dunūs dunojai putos, varvantis vario varpas, vonios nuskilęs kraštelis, kraštas, Perkūno patręštas, kaip chemikalų veikiamos fotografijos laiko vandenyje, sako Alfonsas Nyka-Niliūnas

Vilnius, 2000.IV.12–VII.1

7 meno dienos. – 2001. – Balandžio 6. – P. 5;
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P. 9;
Braziūnas, Vladas. Geltonas žiburys [elektroninė knyga] / Į lenkų kalbą vertė Teresa Dalecka = Żółte światło / Przełożyła z litewskiego Teresa Dalecka. – Skopjė: Blesok, 2003. – Prieiga internetu (žiūrėta 2004.IV.5): http://www.e-knigi.com.mk/01poetry/braziunas/04/sodrzini.asp... (lietuvių k.); http://www.e-knigi.com.mk/01poetry/braziunas/04/sodrzini.asp... (lenkų k.);
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – P. 230. – (Gyvoji poezija / [serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės str. „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas.

Vladas Braziūnas


No lietuviešu valodas atdzejojis Pēters Brūveris

<br/>atkārtojas dzejnieku paaudzes


mēs tie kas būsim poēzijai pieņemami mēs bērni šuneļi un vaboles un strazdi spriež tiesu netaisnie bet bezspēči tik plāj pa viņu klājieniem mēs nākam baskāji mēs bērni šuneļi un vaboles un strazdi lai saldu brīvestību dotu muskuļiem kas atdzims izbēguši zilbju slazdiem un kurus dzeja atkal pieņems atpakaļ ar mums nu poēzija bruņojusies zem kājām jūtam zemes oļus žvirkstam it visu ceļu – žvirkst un čirkst un neatgriežas no uzvaras no brīves nodevības mēs sajūtam kā mūsu soļi kļūst par ceļa oļiem pa kuriem atnāk jauni baskāji kā bērni šuneļi kā vaboles un strazdi un pikti ir uz mums un teic ka bijām slikti un dzeja nu ar viņiem apbruņojas

Pervalka–Vilnius, 1985.VI.29



Vladas Braziūnas

kartojasi poetų kartos


mes tie, kuriuos poezija priims vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės neteisūs teisia, o bejėgiai ploja jų kilimais atėjom basakojai vaikai, šunyčiai, vabalai, lėliukės suteikti saldžią laisvę raumenims kurie atgims iš skiemenų ištrūkę kuriuos atgal – poezija priims poezija mumis apsiginkluoja mes jaučiame po kojų žemės žvirgždą visų kelių – nugirgžda ir negrįžta iš pergalės, iš laisvės išdavystės mes jaučiame, kaip virstame į žvirgždą o juo nauji ateina basakojai vaikai, šunyčiai ir ant mūsų niršta ir jais poezija apsiginkluoja

Pervalka–Vilnius, 1985.VI.29

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. - P. 9;
Braziūnas, Vladas. Geltonas žiburys [elektroninė knyga] / Į lenkų kalbą vertė Teresa Dalecka = Żółte światło / Przełożyła z litewskiego Teresa Dalecka. – Skopjė: Blesok, 2003. - Prieiga per internetą (žiūrėta 2004.IV.5): http://www.e-knigi.com.mk/01poetry/braziunas/04/sodrzini.asp... (lietuvių k.); http://www.e-knigi.com.mk/01poetry/braziunas/04/sodrzini.asp... (lenkų k.);
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – P. 86. – (Gyvoji poezija / [serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės straipsnis „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas. – Kompaktinėje plokštelėje (CD-1.14) eilėraštį skaito Alvydas Šlepikas;
Braziūnas, Vladas. Poezii = Eilėraščiai / the idea and coordination Inga Lukoševičiūtė; în româneşte de Leo Butnaru, Ruxandra Cesereanu şi Alexandru Matei, Dumitru M. Ion şi Carolina Ilica, Irina Nechit. – Luxembourg, 2013. – (Rumunų ir lietuvių kalbomis). – P. 27;
Braziūnas, Vladas. E ramosa ci accershierà la sera [Ir siaus mus vakaras šakotas] / Cura e traduzione dal lituano di Pietro U. Dini. – Novi Ligure (AL): Joker, 2013. – P. 8.
« first‹ ankstesnis1234kitas ›paskutinis puslapis »
Syndicate content