Vasario 12-15 d. „Litexpo“ parodų centre vyksianti 10-oji Vilniaus knygų mugė
Vasario 12-15 d. „Litexpo“ parodų centre vyksianti 10-oji Vilniaus knygų mugė bei kartu rengiama Baltijos knygų mugė lankytojus pakvies ne tik susipažinti su leidyklų naujienomis, pabendrauti su pamėgtais lietuvių bei užsienio literatūros autoriais, tačiau kartu primins, kuo šie metai Lietuvai išskirtiniai.
CULTURAL PROGRAMME
Vilnius Book Fair, 2009
Vasario 13 d., penktadienis, Ilgasis penktadienis
14:00
Konferencijų salė 5.3: Vlado Braziūno eilėraščių rinkinio „Saula prė laidos“ (Lietuvių kalbos institutas) pristatymas. Dalyvauja autorius, Kazimieras Garšva, Donata Mitaitė, Bronė Stundžienė. Renginį veda Virginijus Gasiliūnas. Rengia Lietuvių kalbos institutas.
Conference Hall 5.3 Presentation of “Sun near dusk” by Vladas Braziūnas. Participants: the author, Kazimieras Garšva, Donata Mitaitė and Bronė Stundžienė. Hosted by Virginijus Gasiliūnas (Lithuanian Language Institute).
18:00
Konferencijų salė 5.2: Svečiuose latvių poetai. Vlado Braziūno eilėraščių ir latvių poezijos vertimų knygos „Priedainė“ (Apostrofa) pristatymas. Dalyvauja autorius, latvių poetai Juris Kronbergs, Anna Rancāne, Knuts Skujenieks ir muzikantas Austris Grasis. Renginį veda Kęstutis Nastopka. Rengia „Apostrofa“ ir Latvių literatūros centras.
Conference Hall 5.2 Guest Latvian Poets. Presentation of “Undersong”, new poems and translations of Latvian poets by Vladas Braziūnas. Participants: Vladas Braziūnas, Juris Kronbergs, Anna Rancāne, Knuts Skujenieks and musician Austris Grasis. Hosted by Kęstutis Nastopka (Apostrofa, Latvian Literature Centre).
19:00
Stendas 5.C13: su skaitytojais bendrauja ir autografus dalija Vladas Braziūnas, Juris Kronbergs, Anna Rancāne, Knuts Skujenieks (Apostrofa).
Stand 5.C13 Vladas Braziūnas, Anna Rancāne, Juris Kronbergs and Knuts Skujenieks meet readers and sign books (Apostrofa).
Juris Kronbergs (g. 1946.VIII.9 Stokholme) – latvių poetas, rašantis latviškai ir švediškai. Be daugelio latvių poetų išvertė į švedų kalbą (drauge su Liana Ruokyte) lietuvių poezijos antologiją (2005). Jo vis tęsiamas eilėraščių ciklas „Vilkas Vienakis“, Latvijoje atskira knyga pirmąkart pasirodęs 1996-aisiais), išleistas Švedijoje (dukart), Didžiojoje Britanijoje, Armėnijoje, Čekijoje, Danijoje, Prancūzijoje. Lietuvoje dvikalbis leidimas išėjo 2008-aisiais, vertė ir drauge su knyga išleistoje plokštelėje vertimus skaitė Vladas Braziūnas. Su eilėraščiais plokštelėje skambanti muzika – Kristapo Grasio; mūsų svečias mugėje muzikas Austris Grasis – Kristapo tėvas... Žinoma, Vlado Braziūno „Priedainėje“ (Apostrofa, 2008) spausdinami kiti – ne šio ciklo – Jurio Kronbergo eilėraščiai.
Anna Rancāne (g. 1959.VI.12 Ludzos rajone) – latvių poetė, dramaturgė. Poezija, pasak pačios Annos, – iš namų ir iš motinos. Iš gimtosios Latgalos, kur (Daugpily, Rėzeknėj), grįžusi iš Rygos, ji vėl gyvena ir dirba jau antras dešimtmetis. Nuo pat pirmosios knygos Malda į namus (1982) Anna kuria ne tik latvių, bet ir gimtąja latgalių kalba. Į anketos klausimą apie mokamas kalbas atsako: latgalių gimtoji, latvių ir rusų – kalbanti laisvai, anglų – susikalbanti. Be latviškų (ir latgališkų) Annos eilėraščių rinkinių, 1988 m. Maskvoje jos eilėraščių knyga išleista rusiškai. Jos poezijos versta į anglų, baltarusių, danų, lietuvių (bent porą kartų yra dalyvavusi mūsų Poezijos pavasario festivalyje), švedų, ukrainų ir kitas kalbas.
Knuts Skujenieks (g. 1936.IX.5 Rygoje) – latvių poetas, vertėjas, literatūros kritikas, Latvijos Mokslų akademijos garbės narys. Tarp daugelio jo pelnytų apdovanojimų ir pernykštė Baltijos asamblėjos literatūros premija. Vertėjas iš daugybės kalbų, taip pat ir iš lietuvių. Gimęs Rygoje, bet augęs pas senelius anoj Nemunėlio pusėj, tad pirmasis nugirstas ir įsimintas lietuviškas sakinys – „Duok Dieve ne paskutinę“… O iš tikrųjų lietuviškai išmokęs lageriuose, į kur 1962-aisiais buvo įkalintas septyneriems metams. Iš lagerių išėjo brandus poetas (pirmoji knyga 1978-aisiais). Vertė ir lietuvių liaudies dainas („Zeme cēla zāli“, 1986), Sigitą Gedą, kitus lietuvių poetus. Pirmasis ir šiuomet vienintelis Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys, vienintelis Jotvingių premijos laureatas užsienietis, Gedimino ordino kavalierius. 2004-aisiais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Knuto Skujenieko eilėraščių rinktinę „Aš esu toli viešėjęs” = „Es pabiju tālos ciemos“, sudarytą Vlado Braziūno, verstą jo ir Sigito Gedos.
Vasario 14 d., šeštadienis, Nekasdieniai pasimatymai
18:00
Konferencijų salė 5.1: Magnus Ducatus Poesis. Poetinis muzikinis vyksmas – vientisas LDK kalbų ir muzikos kūrinys. Dalyvauja poetai ir vertėjai Eugenijus Ališanka, Vladas Braziūnas, Lena Eltang, Antanas A. Jonynas, Birutė Jonuškaitė, Kornelijus Platelis (Lietuva); Uladzimeras Arlovas, Andrejus Chadanovičius, Maryja Martysevič (Baltarusija); Juris Kronbergs, Anna Rancāne, Knuts Skujenieks (Latvija); Halyna Kruk, Marjana Savka (Ukraina); muzikos atlikėjai Algirdas Klova, Gediminas Laurinavičius (Lietuva), Todaras Kaškurevičius (Baltarusija), Austris Grasis (Latvija).
Conference Hall 5.1 Magnus Ducatus Poesis. Performance of music and poetry in one movement – the languages and music of the Grand Duchy of Lithuania. Participants poets and translators: Eugenijus Ališanka, Vladas Braziūnas, Antanas A. Jonynas, Birutė Jonuškaitė, Kornelijus Platelis, Lena Eltang (Lithuania); Uladzimer Arlou, Andrej Chadanovič, Maryja Martysevič (Belarus); Juris Kronbergs, Anna Rancāne, Knuts Skujenieks (Latvia); Halyna Kruk, Marjana Savka (Ukraine); musicians: Algirdas Klova, Gediminas Laurinavičius (Lithuania), Todar Kaškurevič (Belarus), Austris Grasis (Latvia).
Donata Mitaitė
The Highways and Footpaths of Lithuanian Poetry
Vladas Braziūnas (b. 1952), who belongs to Jonynas’ generation of poets, likewise orients his work toward rhythmic meter – but Braziūnas is very distinctive poet. His poems, which can be found in the collections Home-Spun Songs (Iš naminio audimo dainos, 2005) and Yesterday is Tomorrow (Vakar yra rytoj, 2007), demonstrate that the heritage of agrarian culture in poetry is more vibrant than critics had given it credit. Its imprint is not lost in Braziūnas’ poetry; rather, it is modified, giving his work a regional colour that reflects the language and mentality of northern Lithuania. Poetic meanings are actively created by the sound of words, giving them historical distance – and sometimes proximity. The poet considers himself a product of the poetry both of his region in Lithuania and of central and eastern Europe. He has already presented to his publisher a collection of poetry written in his native dialect, and phrases in his native dialect appear in poetry he has already published. From this perspective, Braziūnas’ poetry continues an honoured tradition. Recently in Lithuania, books have been published or poetry written in native dialect by Vytautas Rudokas (1928-2006) and Justinas Kubilius (b. 1954); Anna Rancāne (b. 1959) writes in Latvia in her native dialect; in Estonia there are Nikolaj Baturin (b. 1936), Mats Traat (b. 1936), and many others, especially those writing in the Võru dialect as they seek to make it an independent language. Together with the Swiss translator Markus Roduner, Braziūnas himself has translated the book There Goes a Person (Da geht ein Mensch, 2004) by the Swiss poet Kurti Marti, a proponent of dialect poetry in contemporary Europe.
Lietuviškos knygos [interaktyvus]. – 2008. – Prieiga internetu: http://www.booksfromlithuania.lt/index.php?page_id=142
Donata Mitaitė
Lietuvių poezijos magistralės ir takai (2005–2008)
Dažnai į ritmišką silabotoniką orientuojasi ir formaliai A. A. Jonyno kartai priklausantis, bet labai savitas poetas Vladas Braziūnas (g. 1952). Jo eilėraščiai (rink. Iš naminio audimo dainos, 2005; rinktinė Vakar yra rytoj, 2007, kurioje spausdinamas ir pluoštas naujų eilėraščių) liudija, kad agrarinės kultūros paveldas poezijoje pasirodė besąs gyvybingesnis, nei kritikai buvo linkę manyti. Jo atspaudas V. Braziūno eilėraščiuose ne išnyksta, bet modifikuojasi, suteikdamas kūriniui regioninio kolorito, kurį atspindi Šiaurės Lietuvos kalbėsenos ir mentaliteto pėdsakai. Poetinės reikšmės aktyviai kuriamos iš žodžių skambesnio, į istoriją nutolusio, o kartais galbūt netgi tariamo jų artimumo. Poetas jaučiasi esąs ir savojo Lietuvos regiono, ir Vidurio bei Rytų Europos poezijos augintinis. Beje, poetas jau yra įteikęs leidyklai ir gimtąja tarme parašytų eilėraščių rinkinį, frazių gimtąja tarme esama jo jau spausdintuose eilėraščiuose. Šiuo požiūriu Braziūno poezija pratęsia garbingą tradiciją. Prieš keletą metų Lietuvoje savo tarmėmis knygų išleidę ar eilėraščių rašę yra Vytautas Rudokas (1928–2006) ir Justinas Kubilius (g. 1954), Latvijoje gimtąja tarme rašo Anna Rancāne (g. 1959), Estijoje – Nikolajus Baturinas (g. 1936), Matsas Traatas (g. 1936) ir daug kitų, ypač võru tarme, siekiančia tapti savarankiška kalba. O pats V. Braziūnas kartu su šveicaru vertėju Markusu Roduneriu yra išvertęs vieno iš tarminės poezijos propaguotojų šiandieninėje Europoje šveicarų poeto Kurto Marti eilėraščių knygą Štai eina žmogus (2004).Lietuviškos knygos [interaktyvus]. – 2008. – Prieiga internetu: http://www.booksfromlithuania.lt/index.php?page_id=129
Dainius Razauskas
Mė(lynas)nulis ir dangaus kiaulių paslaptis: „žaidimas žodžiais“ lietuvių tradicijoje
VALENTAS, Skirmantas. Mė(lynojo)nulio lingvistika (Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje). Vilnius: Baltos lankos, 2007.
Pernai pasirodė įdomi ir vertinga knyga. Jos autorius, Šiaulių universiteto dėstytojas, mokslų daktaras – aukščiausios kvalifikacijos filologas, išdrįsęs tiesiai pažvelgti į tokius kalbos reiškinius, kuriuos šiaip jau lietuvių kalbininkai liuob arba apeiti, arba nekantriai iš aukšto apšaukti „liaudies etimologija“. Tie kalbos reiškiniai lyg ir kėlę pavojų kalbos mokslų, ar veikiau kalbos mokslininkų, rimtumui. Tad gal kaip tik aukšta filologo kvalifikacija Skirmantą Valentą apdraudė nuo šios nebrandžios baimės bei įgalino į juos visu rimtumu atsigręžti.
Kalbos reiškiniai, apie kuriuos kalbu, prikišamai pabrėžti pačiu knygos pavadinimu, kurio pirmajame dėmeny galima atpažinti neatskiriamai persipynusius iškart keturis žodžius: mėlynojo nulio; mėnulio ir dargi lynojo. Tūlas nesuklystų pavadinęs šį kalbos reiškinį žaidimu žodžiais, jei tik žaidimą suprasime deramai giliai – kaip vieną iš kertinių žmogaus būties, mąstymo bei elgesio kategorijų, smelkte smelkiančių visą jo veiklą. Kadangi tai žaidimas žodžiais, tai suprantama, kad pirmiausia jis būdingas žodinei žmogaus veiklai. Pastaraisiais laikais toji žmogaus žodinės veiklos sritis, kur toks žaidimas įteisintas ir pateisinamas, vadinama poezija. Šia prasme toks žaidimas žodžiais ir yra ne kas kita, kaip poezija, tik nebe sakinio ar posakio, bet žodžio lygmeny, taigi savotiška „mikropoezija“. Todėl išties paranku jį nagrinėti pirmiausia būtent poezijoje. Taip knygos autorius ir daro: jis tyrinėja šį reiškinį remdamasis Vlado Braziūno bei Sigito Gedos – dviejų iškilių lietuvių poetų, akivaizdžiai sąmoningai juo užsiimančių, – poezija.
Ir pats knygos pavadinimas, beje, remiasi abiejų poetų tarpusavio žaidimu:
Vladas Braziūnas pasiremia Sigito Gedos eilėraščio „Etimologinė pauzė“ pabaiga (išskirta cituojant – S.V.):
…–te–ka–tekis– –tek–mė–mėnuo–
mėlynas tavo mėnulis – ugny –
Braziūnas pasakyme mėlynas nulis ant kabančio liepto, cituodamas Gedą, suskaido žodį mė-nulis (paties žodžio, kaip minėta, tekste nėra) taip, kad jį atrasti tegali tiktai atidus skaitytojas – tokio žodžio reikalauja kontekstas. (p. 197)
Beje, „svarbaus, kartais netgi kertinio, žodžio nebuvimas tekste taip pat yra būdas tą žodį aktualizuoti“, – pažymi S. Valentas (p. 249). Ir tai ne Vlado Braziūno prasimanytas būdas, bet visų archajinių indoeuropiečių (ir gal ne tik jų) tradicijų taikyta poetinė priemonė, taikyta ypač kuriant šventų giesmių tekstus, kuriuose pagrindinio dievo, į kurį ta giesme kreipiamasi, vardas dažnai nė neminimas, bet išskaidomas ir išsklaidomas, „išbarstomas“ skiemenimis ar atskirais garsais po visą tekstą taip, kad tik įgudusi – ir juolab paties dievo – ausis tegali jį išgirsti ir atpažinti. Taip sukuriama ir įprastoje kalboje paslepiama „slaptoji“ arba „dievų kalba“. Apie tai per XX a., pradedant vedų tradicijoje šį reiškinį pirmąsyk aptikusiu F. de Saussure’u, prirašyta daug. Tad Vladas Braziūnas šia prasme tik tęsia itin archajišką poetinę tradiciją, senovėje, reikia manyti, gyvavusią ir Lietuvoje. Iš šitos archainės poetinės žodžių skaidymo ir jų dalių sudėjimo į kitus žodžius (analizės ir sintezės) tradicijos, beje, ilgainiui išsirutuliojo ir tai, ką šiandien vadiname gramatika, ir kalbotyra kaip tokia. „Daugelyje mums žinomų kultūrų, netgi tų, kurios nebuvo kokios nors dominuojančios kultūros tęsėjos, nurodomas dviejų kalbų – dievų kalbos ir žmonių kalbos – buvimas. Taigi bilingvizmas, matyt, visada suvoktas kaip savaime suprantamas reiškinys. Kadangi poetinis tekstas – ne vien meninis, bet ir gramatiką modeliuojantis tekstas, galima kelti idėją, kad greta įprastinės kalbos poezijoje egzistuoja kita kalba, kurioje veikia visai kitokie bendrieji dėsniai“ (p. 191).
O jeigu taip, tai greta įprastinės kalbotyros, tarkim, įprastinės etimologijos tampa įmanoma poetinė etimologija. Šį terminą sugalvojo žymus XX a. kalbininkas Romanas Jakobsonas. „Etimologijos tikslai, pasak Jakobsono, esantys du: pirmasis tikslas – atnaujinti, atgaivinti nublukusias žodžių reikšmes, o antrasis – poetinė etimologija, sudaranti liaudies etimologijos paralelę. Poetinę etimologiją pirmiausia lemia semantinė žodžio deformacija ir jos paralelė – fonetinė žodžio deformacija, suskaidanti žodžius: taip atsiranda ritminis žodžių perskaidymas, vieno žodžio įterpimas į kitą“ (p. 103–104). Kitaip sakant, poetiniame tekste „žodžių ar formų gretinimas, kuriam neprieštarauja kalbotyros mokslas, gali būti papildomas gretinimais, nesuderinamais su kalbotyra, tačiau neretai tokie gretinimai semantiniu požiūriu labai įtikinami“ (p. 108). Nes „poeto įkvėpimas, be abejo, priklauso dieviškajai sferai“, jis „nepažįsta klaidingumo / teisingumo dimensijos: niekam neateina į galvą svarstyti, ar tai, ką pasakė poetas, yra tiesa. Mokslinio sakymo tikslas ir prasmė yra aiškinimas, kurį galima skaidyti į mažesnius vienetus ir verifikuoti. Tuo tarpu poetinis sakymas yra supratimas, vientisas, neskaidomas ir neverifikuojamas, juo galima tik tikėti arba netikėti“ (p. 257). Todėl „poezijoje, matyt, dera kalbėti ne tiek apie mokslinę ar nemokslinę etimologiją, kiek apie etimologinio mąstymo principą, kurį dar 1921 m. yra pabrėžęs Romanas Jakobsonas“ (p. 260).
Viena iš poetinės etimologijos priemonių kaip tik yra žodžio perintegracija – jį sudarančių morfemų ribų pasikeitimas. Pavyzdys iš istorijos: „Imkime pavadinimo Dominicani ‘Dominikonų ordino nariai’ aiškinimą. Šiuolaikinės kalbotyros požiūriu tai labai skaidrus darinys. Iš lotynų kalbos žodžio Dominus ‘Viešpats’ su priesaga -ic- padarytas tikrinins vardas Dominicus, o iš pastarojo su priesaga -an- ir padarytas Dominicani. Tačiau vėliau šiame žodyje pradėta įžiūrėti posakį Domini canes ‘Viešpaties šunys’, darybines priesagas interpretuojant kaip savarankišką žodį canes. Tokį neturintį nieko bendra su tikrove aiškinimą papildė nuoroda, kad Ordinas nuosekliai kovoja su eretikais“ (p. 89–90). Iškalbingiausias tokios perintegracijos pavyzdys iš Sigito Gedos poezijos: …pasaulį valdo Per, per didis Kūnas, / ne viešintis čia Pats, o Pérkūnis, Per-kūnas… (p. 84, 131). Tiesa, čia net du perintegracijos pavyzdžiai: viešpats kaip pats viešintis ir, žinoma, Perkūnas kaip per(nelyg) kūnas („Tokioje etimologijoje per rodo normą viršijančią ypatybę, o žodžio šaknimi laikoma kūn-“, p. 131) ar netgi tas, kuris per(si)kūnijęs. Pastaroji perintegracija iškalbinga ir dėl to, kad ar ne kiekvienam, šį mūsų griaustinio dievo vardą bent kartą gyvenime girdėjusiam, ji savaime kada nors bus atėjusi į galvą (o tai rodo poetinės etimologijos kaip mąstymo principo objektyvumą), ir dėl to, kad ji susijusi su mūsų senąja dvasine tradicija. Visai tad galimas daiktas, kad šiuolaikinis poetas, neva tik „žaisdamas žodžiais“, iš tikrųjų nejučia rekonstruoja autentišką mūsų prarastosios žodinės mitopoetinės tradicijos fragmentą ir – gal dar svarbiau – atgaivina vieną iš kertinių jos poetikos principų.
Žodžių semantinio perinterpretavimo, fonetiškai jų neskaidant, pavyzdžiu galima vėlgi imti Skirmanto Valento ta dingstimi pateikiamą (p. 182) S. Gedos posmelį:
Penki suvalkai eina parsiduoti,
Išlaisvint kūną, sielą gi išduoti,
Žydėti iškilmingai, sau rusėt.
Čia, „kaip ir daugeliu atvejų Gedos kūryboje, ne tik įmanomas, bet ir būtinas ‘dvejopas’ perskaitymas: žydėti reiškia ir ‘būti su žiedais’, ir ‘tapti žydu’, o į rusėti galima žiūrėti kaip į prasmes ‘rusenti’ arba ‘tapti rusu’“ (p. 183).
Iš savo bei artimiausių žmonių rato tiesioginės patirties galiu pasakyti, jog šitoks santykis su kalba iš tikrųjų toli peržengia poezijos siaurąją prasme ribas. O turint omeny gausius „liaudies etimologijos“ pavyzdžius tautosakoje, gal niekada nė nebuvo į tas ribas įspraustas. Mes (ar bent kai kurie iš mūsų) iš tikrųjų nuolat šitaip elgiamės su kalba šnekėdami ir mąstydami. Daugiau ar mažiau vykusių „žaidimo žodžiais“ pavyzdžių galima aptikti laikraščių antraštėse bei reklamos skelbimuose. Ateina į galvą ir kitados mirgėję prieš akis UABų pavadinimai STATUS ir PRAVALAS: pirmasis – tai lotynų kalbos daiktavardis status „stovis, padėtis, pozicija, būklė“ bei „pasiturėjimas, gerovė“, kuriame „slaptąja kalba“ užkoduotas seksualinių atprasmių turintis lietuvių kalbos būdvardis statùs; o antrasis, matyt, turėtų būti lietuviškas žodis prãvalas, pasidarytas iš veiksmažodžio pra(si)valýti, nors labai neapdairiai juo juokaujama su barbarizmu pravãlas, skoliniu iš rusų kalbos провáл „sugriuvimas, prasmegimas, įgriuva“ ir perkeltine prasme „susikirtimas, nesėkmė, žlugimas“. Niekuomet nesirinkčiau tokio pavadinimo! Nes vardas kažkaip vis dėlto veikia, daro įtaką, lemia… Apie tai „padorioje kompanijoje“ rimtai kalbėti nevalia, bet gyvenime, kai tai paliečia asmeniškai, kiekvienas tai savaip jaučia. O archajinėse tradicijose, turbūt visose be išimties, tuo buvo atvirai tikima ir būtent į tai atsižvelgiama, poetinėmis priemonėmis suskaidant dievo vardą bei paslepiant jį kituose, neva neutraliuose jam skirtos giesmės žodžiuose. Šia prasme verslininkai, pasirinkdami savo UABams minėtus pavadinimus, nors ir nevykusiai, nejučia rėmėsi tuo pačiu principu, kaip ir senovės šventųjų giesmių dievams kūrėjai.
Taigi panašų santykį su kalba aptinkame ne tik poezijoje siaurąja prasme, bet ir visai nepoetiniuose iš pirmo žvilgsnio tekstuose, netgi moksliniuose. Skirmanto Valento žodžiais, „schema, pagal kurią aprašomos poeto pažiūros, tinka ir tekstui, turinčiam ne poetinę, o kitokią pagrindinę funkciją, aprašyti“ (p. 15–16). Todėl „mokslinis mąstymas gali ir turi būti papildytas poetiniu pažinimu“ (p. 103). Būtent pažinimu, nes šia prasme „poezija yra ne tik žodžio menas, bet ir tyrinėjimo priemonė, kurią naudojant plečiami baltistikos barai“ (p. 238). Kitaip sakant, „mokslinis mąstymas gali ir turi būti papildytas meniniu mąstymu; taip galima įsivaizduoti ne tik mokslinės, bet ir poetinės (gal ir apskritai meninės) kalbotyros (lituanistikos, baltistikos, indoeuropeistikos ir t.t.) atsiradimą. Poetinė reiškinių traktuotė nėra mokslinio mąstymo priedas – į savo akiratį meninis mąstymas įtraukia ir tas baltistikos (ar mokslo apskritai) sritis, kurių mokslas dėl vienokių ar kitokių priežasčių, pvz., nepakankamo duomenų kiekio, dar nepajėgus tyrinėti“ (263).
Tokią už mokslo ribų esančią sritį, beje, savaip plėtoja ir gerai žinomi mūsų etnokultūroje A. Patackas su A. Žarskumi, formuluodami „priebalsių inversijos“ lietuvių kalboje principą ir kartais labai įdomiai interpretuodami kai kuriuos konkrečius jo pavyzdžius (kaip antai diev-as : veid-as; gim-ti : mig-ti; mir-ti : rim-ti ir kt.). Apie A. Patacko ir A. Žarskaus reiškinį mūsų kultūroje senųjų mitopoetinių tradicijų kontekste jau yra tekę rašyti (RAZAUSKAS, D. „Etnosofai“ A. Patackas ir A. Žarskus. Iš: Liaudies kultūra, 2006, Nr. 2, p. 45–47; RAZAUSKAS, D. Lingvistinė beprotybė ir šventoji kalba. Iš: Liaudies kultūra, 1997, Nr. 1, p. 10–18.). Skirmanto Valento knyga ir jiems galėtų būti įdomi bei naudinga. Tarp kita ko, tai jau antra autoriaus knyga po ne mažiau įdomios tematika artimos pirmosios (VALENTAS, S. Lingvistinis pasaulis poezijoje. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997).
Vienu atžvilgiu A. Patacko su A. Žarskumi darbai išlieka aktualūs. Būtent tuo, kad juose galima įžvelgti bandymą S. Valento aukščiausiu filologiniu lygiu nagrinėjamą kalbos reiškinį aptikti ne autorinėje poezijoje, bet pačioje lietuvių kalboje. Nors metodologiškai jiedu, mano manymu, giliai klysta (klysta pačiu užsispyrimu ne tyrinėti, įsisavinant bei pasitelkiant visų tam tinkamų mokslų priemones, o tik užsiskaudinus tvirtinti kritikos neatlaikančias savo „idėjas fix“), vis dėlto pati prielaida lietuvių kalboje galint būti išlikusių „dievų kalbos“ inkliuzų man atrodo teisinga ir labai perspektyvi. O jiems ieškoti Skirmanto Valento darbai yra nepamainoma parama.
Tiesą sakant, senosios lietuvių žodinės tradicijos (jos palikimo) išvis negalima bent kiek rimtai tyrinėti, neatsižvelgiant į Skirmanto Valento nagrinėjamą kalbos reiškinį. Todėl jo knygos lietuvių tautosakos bei mitologijos tyrinėtojams ne tik būtų didžiai pravarčios, bet turėtų būti gal net privalomos.
Pabaigai – dvi smulkmenos, už kurių skaitant užkliuvo akis. Pirmoji – tai I. Macijauskaitės citata apie mirties kaip grįžimo Namo sampratą krikščioniškoje lietuvių liaudies tradicijoje: „Mirties metafora atskleidžia mirtį kaip svarbiausią egzistencijos tikslą. Po ilgos kelionės tai reiškia susitikimą su Dievu, kuris laiduoja amžiną gyvenimą, šviesą, ramybę, poilsį. Dėl to Dievui atsiduodama besąlygiškai – taip, kaip tautosakoje buvo atsiduodama gamtai. Taigi čia mirtis – priklausymas Dievui ir nuo Dievo. Tai nėra primesta, anaiptol – tai savanoriškas atsidavimas, aukojimasis: pagonišką auką gamtai pakeičia krikščioniškoji auka Dievui“ (p. 148; kursyvas mano – D. R.). Per XX a. antropologų jau 1000 kartų įvairiais atžvilgiais įrodyta, kad niekas niekur niekada negarbino gamtos, o ir lietuvių tautosakoje jokio „atsidavimo gamtai“ man neteko užtikti. Todėl cituojant šį kryžiaus karų laikus siekiantį ideologinį kliedesį, verta padaryti bent kokią pastabą, ypač lietuviškame religijotyros (ne)išmanymo kontekste. Nebent autorius, būdamas aukščiausios kvalifikacijos filologas, su neišmanymu išvis neketina skaitytis, palikdamas jį skaitytojo sąžinei.
Antrasis akį užkliudęs dalykas – tai V. Braziūno eilėraštis su Skirmanto komentaru:
Latvių–lietuvių ryšiai gali plėtotis ir per specifinę žodžių darybą. Eilėraštyje „Karvelių paštas“ aptinkamas šokiruojantis „dangiškosios kiaulės“ (latviškai debess „dangaus“, cūka „kiaulė“) įvaizdis:
mežaparke balta debesscūka
(nuneš gudo šaliai paršiuką)
išrietusi kaklą mus moko
gulbių ar latvių kalbos
Pabandykime iššifruoti šį posmą: Mežaparkas – vienas iš Rygos rajonų, o debesscūka – „dangiškoji kiaulė“ (žinoma, čia galimà asociacija su gulbėmis) greičiausiai yra nuoroda į Antiką, į Aristofaną. Jo komedijoje „Paukščiai“ pasakojama apie miestą, paukščių pastatytą ore, kurio pavadinimas lietuviškai skambėtų „Debeskukūtė“.
Žinoma, Skirmantas niekaip negalėjo žinoti apie vieną, regis, 1987 m. vasaros vakarą Rygoje, kai centriniame Rygos parke prie pat tvenkinio ant suoliuko sėdėjome Vladas Braziūnas, latvių poetė Inese Zandere ir aš (gal ir dar kas buvo, nepamenu) ir gėrėme vyną. Aš, kaip paprastai, pliurpiau visokius niekus, dažniausiai paremtus „žodžių žaismu“, ir užėjo ant seilės kažkas apie gulbes tvenkiny, priplaukusias prie mūsų ir kantriai tykojusias pašaro, bet pamiršau, kaip latviškai „gulbė“ (dabar pasakysiu: gulbis). Mes su Vladu (ir kai kuriais kitais anuomet jaunaisiais lietuvių rašytojais) tuomet ten buvome mokytis latvių kalbos (beje, amžinatilsį Vaidoto Daunio suorganizuotuose latvių kalbos kursuose), todėl visokių naujų latviškų žodžių vartojimas kur reikia ir kur nereikia buvo mano nuolatinis užsiėmimas. Tąsyk man kažkaip ir išsprūdo debesscūka (gal kad ji tik vartosi po kūdrą ir laukia pašeriama?). Dideliam mano malonumui naujadaras pašnekovams tiko, ir paskui ateinant pasėdėti prie tvenkinio jau nebenuėjo nuo lūpų. O Aristofano, kad ir kaip gėda prisipažinti, aš iki šiol nesu skaitęs, juoba originalo kalba. Tiesa, už Vladą Braziūną neatsakau. Jo filologinė kvalifikacija irgi neprasta.
PUBLICATIONS
Play on words in Lithuanian traditions
Dainius Razauskas reviews Skirmantas Valentas’ book with intranslatable title Mė(lynojo)nulio lingvistika (Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje); something about as “The Linguistics of Bluem(O)on in the poetry of Vladas Braziūnas and Sigitas Geda“ (Vilnius: Baltos lankos, 2007). The book presents the theory and practice of “play on words” (poetic etymology etc.) begining with the ancient poetic traditions up to the contemporary Lithuanian poetry.
Liaudies kultūra. – 2008. – Nr. 6. – P. 58–60. – (Leidiniai).
Elena Baliutytė
The Citizen of the Empire of Poetry
Vladas Braziūnas’ collection of verse Vakar yra rytoj (Yesterday is Tomorrow) consists of new works, and verse selected from his eight books: from three collections from Soviet times (Slenka žaibas, 1983, Voro stulpas, 1986 and Suopiai gręžia dangų, 1988) and from Užkalbėti juodą sraują (1989), Alkanoji linksniuotė (1993), Užkalinėti (1998), Ant balto dugno (1999) and lėmeilėmeilėmeilė (2002). Though Braziūnas’ life (he was born in 1952) exteds across several “time zones”, which conditionally could be called Moscow, Lithuanian and European time, there are not many signs of historical time in his work, because he usually speaks about the past, unfinished poetic time, which goes back to mythology, to the archetypal beginnings of “Great Time”. Attention to ethnicity, the tradition of folk art, is one of the most individual components of this poetry, which in the present “European time” has acquired new colours and meanings.
The collection Vakar yra rytoj presents Braziūnas as a distinct poetic individuality, recognised since his very first collection. On the other hand, the spirit of time in this poetry is also alive: in the collections from Soviet times it was expressed in indirect language, during the years of the Sąjūdis movement in a polemical manner, and in the latest poems it is expressed in new themes, in a different model of verse, and even the metrics of the works. The places of many poems coincide with the spaces of international poetry forums (though a short time ago the poet said in an interview that he usually wrote verse in his own country, in his own environment). Does that mean that the “ethnographic” Braziūnas has started creating a “Euro-poem”? It is a paradox, but probably it is so, if we bear in mind that this is a good poem.
The prosesses of regional self-awareness that are intensifying in Europe inspire Braziūnas. He supports the idea of creating poetry not only in a literary language but also in separate dialects. At present, his collection of verse Saula prė laidos, written in his northern dialect from Panevėžys, with a translation in the Standard Lithuanian language and with a compact disc read by the author, are on their way to readers. Some time earlier, together with Markus Roduner, he translated the collection of verse by the Kurt Marti Štai eina žmogus (dialecticali Va ain žmogs, 2004), written in te Bern German dialect, into his own dialect. Braziūnas feels he is a fully fledged subject of the new West European space. In his presence, Cap à l'Est, an assocoation of West European poets, uniting creators speaking the French language, was born. Since Lithuania restored its independence, Braziūnas has declared the double “citizenship” of his verse. He is a citizen not only of the Lithuanian language, hence, a citizen of the ethnic cultural tradition, but also a citizen of the empire of poetry, acording to the specifity of melody covering the historical lands of not only the Balts but also the southeastern Slavs, the Grand Duchy of Lithuania (from the 13th to the 16th century) and the Balkan lands. Many a sphere of Braziūnas’ activities is related to these geopoetical interests. Apart from translations, his latest idea is Magnus Ducatus Poesis (The Grand Duchy of Poetry), established at the Lithuanian embassy in Minsk in 2006, which brings together poets, musicians and other people involved in art from the nations which once lived in the Grand Duchy of Lithuania. It was not a feeling for history that encouraged Braziūnas to create such a society. Translating a great amount of poetry fromdifferent languages, Latvian, French, Polish, Belarussian, Ukrainian, Croatian, Russian and Serbian, he claims to have become convinced that the boundaries of melodious (hence, poetic as well) isoglosses do not coincide with state borders of different languages. According to the specifity of melody, the Balts, the southeastern Slavs and the Balkan lands should belong to the same geographical range.
Has the feeling of a citezen of the empire of poetry had any effect on Braziūnas’ new poetry? International poetry forums, in which he takes an active part, not only initiate new translations but to some extent change poetry itself. It is obvious that his verse has acquired more plot. More signs of the present, the realities of literary life, playfulnes and irony have appeared in it. For example, the 2007 almanac Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika (published together with a compact audio and video disc), which was compiled by Braziūnas, who translated most of the verse, is a vivid example of the fact that poets of various nations are currently concerned about similar issues: they speak about an unusual general condition “in the backyard of our undefined Europe”, the general conditions on the border, and problems of identity.
I would explain the friendliness of “European time” to Braziūnas’ work as follows: the archetypicality of his poetic images corresponds in its own way with a collective, often theatricalised, process of art. His work suits poetry festivals, public readings of creative work. He improvises easily on a theme. In 2005 he won the Crystal Vilenica Prize at the Vilenica Literature Festival in Slovenia. In 2006 he won the Year of Latvian Literature Award for his achievements in translating literature, and the award of the Spring of Poetry (also for his translations of poetry). He has also received numerous prizes at the Druskininkai Poetic Fall, and the 2003 Yotvingiai Prize. Braziūnas makes use of the changes in the communications situation in a creative way. He orients his books not only towards the traditional readers of the book, but also towards the listener. The collection of verse Vakar yra rytoj is accompanied by two compact discs, where poems are read by the autor, his colleagues and friends. And the earlier composition Iš naminio audimo dainos (2005) is on the whole a manifold text. Apart from his poetry, it contains a musical component, quotations from folk songs, and autobiographical prose comment.
Creative experiments that catch the spirit of the times are an important thing; however, it is Braziūnas’ poetry itself that the main key to success is hidden. From the very first collection of verse, it did not comply with the concept of traditional psychological lyricism. It contains almost no lyrical, that is, egocentric, themes. The poet speaks about his creative work that “objectively” represents everything, about the archetypal nature of his images, and so on. The poetry is concerned with issues of the scope of the epic regarding the beginning of the ethnos, the nation and the state, about the memory of history, and the myth. His specific poetic language, whish is made archaic and is saturated with dialecticisms, Latvian įords and words from the other languages, corresponds with the themes taken from the past. Nonetheless, all linguistic innovation seems natural, organic, in his verse, as though it were produced by the very flow of the line, and poetic “reconstructions” are meaningful. Apart from all this, it is confirmed by the monograph Mė(lynojo)nulio lingvistika (2007) by the linguist and professor Skirmantas Valentas about Braziūnas’ and Sigitas Geda’s poetry. Gintaras Beresnevičius (1961–2006), a researcher into religion, an ethnographer, writer and essayist, referred to Braziūnas’ poetic language as the Baltic parent language, or the Rococo of barbarians. On the basis of the phonetic consonance of the words, the poet revels in the elements of the language, feeling free and creative. Because of the distinct linguistic, phonetic component of this poetry, it was thought that such poetry is to translate; however, Braziūnas’ work has already been published in separate books in French (2003, 2006 and 2007), Bulgarian (2005) and Slovakian (2006), and separate poems have also been translated into Latvian, Polish, Belarussian, Albanian, English, Italian, Georgian, Croatian, Slovenian, Ukrainian, Romanian, Russian, Swedish and German.
In summing up, we can state that opposite elements are paradoxically matched in Braziūnas’ work: the conservatism of the world outlook, a vocabulary that is made archaic: and a modern form expression; the rhymed, distincly phonetically instrumented quatrain and complicated rhythm; folk motives and postmodern creative projects; the energy of the poetic language and the indistinct subject (though the author is a highly sociable and active citizen, a student of local lore, history and economy, a green and Sąjūdis movement man, currently an initiator of and participant in various cultural campaigns); the “bottom” of the verse of archetypical images (an oak tree, a spring, a mountain, fire, water, a stone, bread). Howerer, individual “patterns” of sounds and meanings are built on it.
Vladas Braziūnas
Vakar yra rytoj
Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007, 312 p.
The Vilnius Review. – 2008. – Spring / summer. – № 23. – P. 52–56. – (books and authors). – Iliust.: Almos Ylekytės (aut. portr.) nuotr. p. 52; kn. virš. nuotr. p. 56. – http://test.svs.lt/?Vilnius;Number%28258%29;Article%286595%2...
Elena Baliutytė
Poezijos imperijos pilietis
Vlado Braziūno poezijos rinktinę Vakar yra rytoj sudaro nauji kūriniai bei eilėraščiai, atrinkti iš aštuonių jo knygų: iš trijų sovietmečio rinkinių (Slenka žaibas, 1983; Voro stulpas, 1986; Suopiai gręžia dangų, 1988) bei iš Užkalbėti juodą sraują, 1989; Alkanoji linksniuotė, 1993; Užkalinėti, 1998; Ant balto dugno, 1999; lėmeilėmeilėmeilė, 2002. Nors Braziūno gyvenamasis laikas (g. 1952) išsitęsia per keletą „laiko juostų“, kurias sąlygiškai galima pavadinti Maskvos, Lietuvos ir Europos laiku, bet kūryboje istorinio laiko ženklų nėra gausu, nes poetas dažniausiai kalba apie būtąjį nebaigtinį poetinį laiką, siekiantį mitologinę, archetipinę „Didžiojo laiko“ pradžią. Dėmesys etniškumui, liaudies kūrybos tradicijai yra vienas individualiausių Braziūno poezijos sandų, kuris dabartiniu „Europos laiku“ įgavo naujų spalvų ir prasmių.
Rinktinė Vakar yra rytoj pristato Braziūną kaip ryškią poetinę individualybę, atpažįstamą jau nuo pirmojo rinkinio. Kita vertus, laiko dvasia šioje poezijoje taip pat gyva: sovietinio laiko rinkiniuose ji reiškėsi Ezopo kalba; Sąjūdžio meto – publicistiškumu; naujausiuose eilėraščiuose – naujomis temomis, kitokiu eilėraščio modeliu ir net kūrinių metrika: ne vieno eilėraščio parašymo vieta sutampa su tarptautinių poezijos forumų erdvėmis (nors dar neseniai viename interviu poetas yra sakęs, kad eilėraštį rašąs dažniausiai savame krašte, savo aplinkoje). Ar tai reikštų, kad „etnografiškasis“ Braziūnas ima kurti „euroeilėraštį“? Paradoksalu, bet turbūt taip, jei turėsime omeny, kad tai yra geras eilėraštis.
Braziūną įkvepia pačioje Europoje intensyvėjantys regioninės savimonės procesai. Jis palaiko ir ten gyvą idėją kurti poeziją ne tik literatūrine kalba, bet ir atskiromis tarmėmis. Šiuo metu pakeliui pas skaitytoją yra Braziūno poezijos rinkinys Saula prė laidos, parašytas poeto gimtąja šiaurės aukštaičių panevėžiškių tarme su filologiniu vertimu į lietuvių kalbą ir su autoriaus įskaityta kompaktine plokštele. Kiek anksčiau į savo tarmę iš Berno vokiečių tarmės (kalbos) drauge su Markumi Roduneriu jis yra išvertęs šveicaro Kurto Marti poezijos rinkinį Štai eina žmogus (tarmiškai – Va ain žmogs; 2004). Braziūnas jaučiasi visavertis naujųjų Vidurio Europos erdvių subjektas: jam dalyvaujant atsirado Cap à l'Est, Vidurio Europos poetų sambūris, vienijantis prancūziškai bendraujančius kūrėjus. Apskritai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Braziūnas deklaruoja bent jau dvigubą savo eilėraščio „pilietybę“: jis esąs ne tik lietuvių kalbos, taigi ir etninės kultūrinės tradicijos, pilietis, bet ir poezijos imperijos, pagal melodikos specifiką apimančios ne tik baltų, bet ir pietryčių slavų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (XIII-XVI a.) istorines žemes, Balkanų kraštus, pilietis. Su šiais geopoetiniais interesais yra susijusi ne viena Braziūno veiklos sritis: be vertimų, naujausia jo idėja – 2006 metais Minske Lietuvos ambasadoje įsteigta Magnus Ducatus Poesis (Poezijos Didžioji Kunigaikštystė), vienijanti poetus, muzikus ir kitus meno žmones tautų, vienu metu gyvenusių bendroje valstybėje – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Burti tokią bendriją Braziūną paskatino ne kokie nors sentimentai istorijai; daug versdamas poezijos iš įvairių kalbų: latvių, prancūzų, lenkų, baltarusių, ukrainų, kroatų, rusų, serbų, – jis teigia įsitikinęs, kad melodinių (taigi ir poetinių) izoglosų ribos nesutampa su valstybių sienomis ar atskiromis kalbomis; pagal melodikos specifiką baltai, pietryčių slavai ir Balkanų kraštai priklausytų tam pačiam arealui.
Ar poezijos imperijos piliečio pojūtis kaip nors paveikė naująją Braziūno poeziją? Tarptautiniai poezijos forumai, kuriuose Braziūnas aktyviai dalyvauja, ne tik inicijuoja naujus vertimus, bet ir šiek tiek keičia pačią poeziją. Akivaizdu, kad jo eilėraštis tapo siužetiškesnis, jame atsirado daugiau dabarties ženklų, literatūrinio gyvenimo realijų, žaismės, ironijos. Štai almanachas Magnus Ducatus Poesis: ribų įveika, 2007 (išleistas su kompaktine garso ir vaizdo plokštele), kurį sudarė ir daugumą eilėraščių išvertė Braziūnas, yra akivaizdus pavyzdys, kad įvairių tautų poetams dabar rūpi panašūs klausimai: jie kalba apie neįprastą savijautą „neapibrėžtosios mūsų Europos kieme“, pasienio savijautą, identiteto problemas.
„Europos laiko“ palankumą Braziūno kūrybinei biografijai aiškinčiau taip: jo poezijos vaizdinių archetipiškumas savaip atliepia kolektyvinį, neretai teatralizuotą meno vyksmą. Fonetiškai raiškiai instrumentuota Braziūno kūryba tinka poetinių festivalių erdvėms, viešiems kūrybos skaitymams. Jis lengvai improvizuoja viena ar kita tema, kūrybiškai žaidžia rengos, kolektyvinio festivalių žanro, žaidimus. 2005 metais jis yra pelnęs tarptautinio literatūros festivalio Slovėnijoje prizą „Vilenicos krištolas“, 2006 metais – Latvijos literatūros Metų apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus verčiant latvių literatūrą, Poezijos pavasario apdovanojimą (taip pat už poezijos vertimus); yra gavęs ir ne vieną Poetinio Druskininkų rudens prizą bei Jotvingių premiją (2003). Braziūnas kūrybingai išnaudoja pakitusią komunikacijos situaciją: savo knygomis jis orientuojasi ne tik į tradicinį knygos skaitytoją, bet ir į klausytoją; ir čia pristatomą rinktinę Vakar yra rytoj lydi dvi kompaktinės plokštelės, jose eilėraščiai yra įskaityti autoriaus ir jo kolegų, bičiulių balsais. O ankstesnė autokoliažinė kompozicija Iš naminio audimo dainos (2005) apskritai yra daugialytis tekstas: be Braziūno poezijos, čia esama muzikinio sando, liaudies dainų citatų bei autobiografinio prozinio komentaro.
Laiko dvasią pagaunantys kūrybos eksperimentai yra svarbu, bet svarbiausia jų pasisekimo prielaida vis dėlto slypi pačioje Braziūno poezijoje. Nuo pat pirmojo rinkinio ji neatitiko tradicinio psichologinio lyrizmo sampratos: joje beveik nėra lyrinių, t.y. egocentriškųjų temų; poetas kalba apie „objektyviai“ vaizdijančią savo kūrybą, apie archetipinę savo vaizdinių prigimtį ir t.t. Šiai poezijai rūpi epo užmojo klausimai apie etnoso, tautos, valstybės pradžią, apie istorijos ir mito atmintį. Tokią į praeitį orientuotą tematiką atitinka specifinė, archaizuota, dialektizmų, latvizmų, kitų kalbų žodžių prisodrinta poetinė kalba. Bet visi lingvistiniai „nenormiškumai“ jo eilėraštyje atrodo natūralūs, organiški, tarsi juos būtų išplukdžiusi pati eilutės tėkmė, o poetinės „rekonstrukcijos“ – prasmingos. Be kita ko, tai patvirtina ir kalbininko profesoriaus Skirmanto Valento monografija apie Braziūno ir Sigito Gedos poeziją Mė(lynojo)nulio lingvistika (2007). Religijotyrininkas, etnologas, rašytojas, eseistas Gintaras Beresnevičius (1961–2006) Braziūno poezijos kalbą įvardijo kaip baltų prokalbę arba barbarų rokoko. Remdamasis fonetiniais žodžių sąskambiais, poetas džiazuoja, raliuoja, tiroliuoja ar jodleriauja kalbos stichijoje jausdamasis esąs laisvas ir kūrybiškas. Dėl ryškaus lingvistinio, fonetinio šios poezijos sando manyta, kad tokia poezija sunkiai išverčiama, bet atskiromis knygomis Braziūno kūrybos jau yra išleista prancūzų (2003, 2006, 2007), bulgarų (2005), slovakų (2006) kalbomis, o šiaip jo eilėraščių yra išversta ir į latvių, lenkų, baltarusių, albanų, anglų, italų, gruzinų, kroatų, slovakų, slovėnų, ukrainų, rumunų, rusų, švedų, vokiečių kalbas.
Apibendrinant galima teigti, kad Braziūno kūryboje paradoksaliai dera priešingi pradai: pasaulėvaizdžio konservatizmas, archaizuota leksika ir moderni raiškos forma; rimuotas, ryškiai fonetiškai instrumentuotas ketureilis ir komplikuotas ritmas; folkloriniai motyvai ir postmodernūs kūrybos projektai; poetinės kalbos energija ir neryškus subjektas (nors autorius yra labai socialus ir aktyvus pilietis: kraštotyrininkas, žaliasis, sąjūdininkas, dabar – įvairių kultūros akcijų sumanytojas ir dalyvis); archetipinių vaizdinių (ąžuolas, šaltinis, kalnas, ugnis, vanduo, akmuo, duona) eilėraščio „dugnas“, bet ant jo suformuoti individualūs garsaraščių ir reikšmių „raštai“.
Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj: [nauji eilėraščiai ir eilėraščiai iš ankstesnių rinkinių] / sudarė Elena Baliutytė. – Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 2007. – 312 p. – (Gyvoji poezija / serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė]). – Elenos Baliutytės straipsnis „Herojaus išbandymas ugnimi, vandeniu, oru ir kitomis stichijomis per būtąjį nebaigtinį“ p. 6–31. – Priedas: 2 kompaktinės garso plokštelės / įrašė Virginijus Gasiliūnas [Vlado Braziūno eilėraščius skaito autorius, Alis Balbierius, Elena Baliutytė, Henrikas Algis Čigriejus, Juozas Erlickas, Antanas Gailius, Virginijus Gasiliūnas, Antanas A. Jonynas, Donaldas Kajokas, Skaidrius Kandratavičius, Herkus Kunčius, Aidas Marčėnas, Sigitas Narbutas, Kęstutis Nastopka, Kornelijus Platelis, Jonas Strielkūnas, Bronė Stundžienė, Renata Šerelytė, Alvydas Šlepikas, Skirmantas Valentas].
Bernard Noël
Naktys yra didelės
Vlado Braziūno eilėraščių knyga prancūziškai „Grandes sont les nuits“ buvo pristatyta kovo 12 d. ypač poetinėje aplinkoje – „Lėlės“ teatro Mažojoje salėje – nedidelėje skliautuotoje erdvėje. Savo eilėraščius V. Braziūnas skaitė pritariant bardui Domantui Razauskui bei multiinstrumentalistui Sauliui Petreikiui. Vertimų paskaitė aktorė Caroline Paliulis. Rinkinį plačiau aptarė literatūrologas Kęstutis Nastopka. Pasak jo, V. Braziūnas viso labo trečiasis lietuvių poetas, kurio eilėraščiai prancūziškai išleisti atskira knyga. (Pirmieji du – Juozas Tysliava ir Marcelijus Martinaitis.) Rinkinyje – 39 eilėraščiai.
Skelbiame vieno žymiausių šiuolaikinių prancūzų poetų, praeitais metais viešėjusio Poezijos pavasario festivalyje, Bernard’o Noëlio mintis apie šią V. Braziūno knygą.
B. J.
Braziūnas, Vladas. GRANDES SONT LES NUITS / Traduit du lituanien par Genovaitė Dručkutė, Asta Uosytė-Būčienė et Marc Fontana. – Paris: L’Harmattan, 2007.
Yra kalbų, kurios, buvusios nužudytos, prisikelia. Tokia yra lietuvių kalba, kurią carai buvo uždraudę, kad nutildytų maištingą tautą. Tad nelabai ką žinome apie tą buvusią kalbą, jos pasipriešinimą, jos literatūrą, nors nuo šiol ji yra „mūsų“ Europos dalis. Todėl Vlado Braziūno, šiandien ryškiai atstovaujančio lietuvių kalbos minčiai ir vaizduotei teikiamoms galimybėms, knygos pasirodymas prancūzų kalba yra, be abejo, didelis įvykis. Tuo pačiu tai proga susipažinti su Harmattano (Éditions de l’Harmattan) kolekcija „Levée d’ancre“ („Inkaro pakėlimas“), kuriai vadovauja Gérard’as Augustinas ir Michelis Cassiras. Jie labai nesigarsindami jau išleido dvidešimt penkias graikų, arabų, ispanų, kinų, indų poetų, kuriuos dar turėsime atrasti, knygas.
Vlado Braziūno knyga „Naktys yra didelės“ – tai antologija, sudaryta iš trijų rinkinių: „Būtasis nebaigtinis“, „Vakar yra rytoj“ ir titulinės knygos. Garsinis pavidalas, žinoma, yra prarastas: jis neišverčiamas, bet dėl ritmo kaitos, sutirštinimų ir pagreitinimų, kuriuos vertėjai sugebėjo išsaugoti, muzika vis dar virpa anapus teksto. Šiurkštokas nelygių skiemenų girgždesys ir elipsės paryškina kultūrinio paveldo klodus, kurie aiškiai išliko eilučių moduliacijose, niuansuose ir ritme. Bendra intonacija lyrinė, tačiau vienodai tekanti, nedeklaratyvi, kaskart išsauganti tikrumą ir tikslumą. Visa tai leidžia sukurti įtampą tarp jausmo ir minties, kai vienas nuspalvina kitą arba kartais perplėšia, palikdami atvirą žaizdą, nes šiandien būtent šitaip suvokiamas pasaulis.
Gamta tebėra ne kaip dekoracija, o kaip materija, nuo kurios atsiskiria žodžiai: jie yra tikros ano laiko nuoskilos – šienas, šakos, akmenukai, dulkės, fontanas, žiedlapiai... Visi šie žodžiai nupoetinti, nes laikomi žaliava be jokių referencijų. Tokiu būdu ryžtingai nutolstama nuo tradicinio poetinio pasaulėvaizdžio, nors iš pirmo žvilgsnio išsaugoma jo kalba. Iš čia kyla natūralus keistumas, kai naudojamasi tuo, kas žinoma, sugestijuojant nežinomą, ir kuris apvalo žodyną nuo bet kokių poetinių stereotipų. Vertėjai vykusiai perteikia tokį pasirinkimą, teikdami pirmenybę prasmės pertrūkiams, staigiems nuokrypiams. Iš to kylantis ritmas kaitaliojasi su netikėtomis asociacijomis ir prasmės perkėlimais, kurie kartu su lanksčiomis jungtimis išjudina ramią eilutės slinktį.
Trumpi eilėraščiai dažniausiai prasideda familiaria intonacija, kurią beveik tuoj pat pertraukia priešingos reikšmės vaizdas arba žodis. Jokio perėjimo nuo vieno vaizdo prie kito, pavyzdžiui: „Vilniuje naktį sniegas“, o kita eilutė – „už vasaros klaidas“. Toks netikėtas sugretinimas paaštrina dėmesį, ragina skaityti keletą kartų, susitelkiant ties žodžiu, jo prasminiu krūviu, jo skambesiu, trumpai tariant, tuo, kas sudaro eilėraščio medžiagą ir sukuria pabaigos įspūdžio figūrą. Santūrus ir kuklus toks žodžių parinkimas, toks polėkio sutirštinimas, užuot jam pasidavus, tuo pat metu ir skaitytojui suteikia už entuziazmą tvaresnių emocijų.
Kaip būdinga daliai šiuolaikinės poezijos, Vladas Braziūnas, be abejo, priešiškas „poetiškumui“. Bet šis priešiškumas reiškia ne tiek įtaką, kiek šiuo metu visose kalbose iškilusią problemą. Reikšmingas faktas, kad originali lietuviška kūryba užmezga tiesioginį ryšį su šiaip ar taip „užsienietiška“ patirtimi.
Iš prancūzų kalbos vertė GENOVAITĖ DRUČKUTĖ
http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3182&kas=straipsnis&st...
Literatūra ir menas. – 2008. – Kovo 21. – P. 5. – (Knygos).
Bernard Noël
Grandes sont les nuits
Il y a des langues qui ressuscitent après avoir été assassinées, c’est le cas du lituanien que les tsars interdirent afin de rendre muet un peuple rebelle. On ne sait pas grand chose, ici, de cette langue, de sa résistance, de sa littérature bien qu’elle fasse désormais partie de « notre » Europe. Aussi devrait-on faire un événement de la parution en français d’un livre de Vladas Braziūnas, écrivain représentatif et important de ce qu’offre aujourd’hui à l’imaginaire et à la pensée le lituanien. C’est aussi l’occasion de découvrir la collection « Levée d’ancre », que dirigent Gérard Augustin et Michel Cassir aux Editions de l’Harmattan, et qui, trop discrètement, a déjà publié vingt-cinq volumes de poètes grecs, arabes, espagnols, chinois, hindous, tous à découvrir.
Le livre de Vladas Braziūnas, Grandes sont les nuits, est une anthologie tirée de trois recueils : Imparfait, Hier est demain et le livre titre. La matière sonore est évidemment perdue : c’est l’intraduisible, mais elle frémit encore dans l’arrière-texte grâce aux ruptures, condensations et précipitations qu’ont su ménager les traducteurs. Une rudesse résonne ainsi dans le rêche des syllabes et les ellipses, ce qui intensifie la présence d’une richesse culturelle déposée sensiblement dans les inflexions, les nuances et le rythme des vers. Le ton général est lyrique : pas d’envolées cependant, pas de déclarations, le choix toujours de la justesse et de la précision. Tout concourt à entretenir une tension entre émotion et pensée, l’une colorant l’autre ou, parfois, la déchirant pour que reste ouverte la blessure qu’est aujourd’hui la conscience de l’état du monde.
La nature est là, non un décor, une matière d’où se détachent des mots, qui sont les débris concrets d’un autre temps : foin, branche, cailloux, poussière, fontaine, pétales… Ces mots sont dépoétisés car traités comme des éléments de remploi hors de leurs références. C’est une manière de couper court avec l’univers poétique traditionnel tout en ayant l’air d’en conserver la langue. D’où une sorte d’étrangeté naturelle, qui joue du connu pour suggérer l’inconnu, et qui nettoie le vocabulaire de tout stéréotype poétique. Les traducteurs transmettent bien ce choix en donnant la priorité aux ruptures, aux abrupts sur le sens. Le rythme qui s’en suit alterne associations brusques et enjambements qui secouent avec de souples enchaînements soudain offerts à l’ampleur du souffle.
Les poèmes, en général courts, débutent souvent sur un ton familier presque aussitôt rompu par une image ou une expression à contre sens. Pas de transition entre une évidence du genre : « A Vilnius, il neige, la nuit » et le vers suivant : « des égarements de l’été ». Cet ajustement inattendu met l’attention en éveil, l’entraîne à lire et à relire en privilégiant le mot, sa densité, sa musique, bref ce qui constitue la matière du poème et construit la figure de l’impression finale. Il y a dans cet assemblage verbal, cette façon de condenser l’élan au lieu de lui céder, une retenue et une modestie qui font la part belle au lecteur en lui procurant une émotion plus durable qu’un emportement.
Sans doute Vladas Braziūnas rejoint-il par là une hostilité au « poétique » qui travaille une partie de la poésie présente, mais cela prouve moins une influence que le partage contemporain dans toutes les langues d’un même problème. Et il est significatif qu’un exercice original du lituanien entre en communication directe avec des expériences pourtant « étrangères »…
Maskvoje - muzikinis poetinis vakaras, skirtas Vlado Braziūno kūrybai
2007 m. lapkričio 30 d. „Jurgio Baltrušaičio namuose“ Maskvoje įvyks muzikinis poetinis vakaras „Iš naminio audimo dainos“, skirtas lietuvių poeto Vlado Braziūno kūrybai. Renginio metu bus pristatytos dvi knygos poezijos antologija „Magnus Ducatus Poesis: Ribų įveika (Vilnius, 2007) ir profesoriaus Skirmanto Valento mokslinis poezijos nagrinėjimas „Mė(lynojo) nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje“ (Vilnius, 2007). Muzikines poetines kompozicijas su Vlado Braziūno eilėraščiais atliks kompozitorius Algirdas Klova, grojantis kanklėmis, smuiku, rageliu, fleita ir kitais instrumentais. Taip pat bus parodyti Arvydo Baryso filmo „Iš naminio audimo dainos“ fragmentai. Profesorius Skirmantas Valentas skaitys Vlado Braziūno eilėraščius verstus į rusų kalbą.
«ИЗ ДОМОТКАНЫХ ПЕСЕН»
