Vladas Braziūnas
pavasario klajonių metas
danguj – mėnulio ciferblatas
ir žemė, nešama erdvės
kabinas šaknimis tavęs
kalbėk miškais, ir aš kalbėsiu
į tavo vaiskų veidą, vėsų
ant susiklaipiusių griuvėsių
dvasia karščiuoja dilgėlės
ir tavo nuojautos tylės
balta kaip Nojaus laivas sklandė
viltis – jai mojome abu
pagavo nuorūką balandė
o mes – ragavome nuodų
ir vedė pragaras į dangų
paskui madonos šypsnį sprangų
ir duona dūsavo giliai
surems kardai ir sopuliai
tekės per lygmalus kraštus
užlies apykvailius raštus
ir mano protautės kalba
nei prabanga bus, nei riba
kėtojas prošaknės po žemėm
iš jų beržam baltumą semiam
ir salve remiasi į amen
ir kyla dūmlaužių stulpai
tu nuodėmės lietum tapai
bokšte, kur laukia mirtingoji
juodi pelėdvarniai lakioja
egliniai dūmai kartesni
alksniniai dūmai saldesni
už tavo vardą šimtą kartų
kad šitas skardis prasivertų
kad sužvangėtų raitas pulkas
kad suzvimbėtų rainos kulkos
suplyšus duona lyg armuo
mes jojam, jojam – ar namo?
ar Skandinavijos kalnų
laukai ledyno akmenų
o kokios spalvos! svyra kalvos
ir nesiliauja vyrų kalbos
naktis pelėdišku sparnu
nušluosto miegą nuo tarnų
ir vandens akmenis ridena
ir žagrė išvagoja žemę
morenose Perkūnas gema
o sielos skrenda per Atlantą
ir į gimtinės krantą krenta
tada sužinom, kad gyventa
su tais miškais, su dilgėlėm
su mūsų kvaistančiom vėlėm
kurios jau nieko nesupranta
todėl sakyk ir vėl sakyk
kas tavo žodžiui galią duoda
kokia klaiki sapnų paguoda
kuri kasryt tave išduoda
nuvytus dilgėle, klausyk
Vilnius, 1983.IV.16–V.28
Poezijos pavasaris. – Vilnius: Vaga, 1984. – P. 71;
Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 34–36.