Vladas Braziūnas

Żalojo żemiéj kunc tawa prażus, O żwiras akies użgiesis. A.Mickevičius. Svitezietė (vertė L.A.Jucevičius) tie vyrai žvyro duobėse juose jų mirusi dvasia joje akivara – už ką? už dyka: duodanti ranka ir užmušėjam, ir šventiem sugirgžda žingsniai, priartėja sugargažėjusi idėja už tai, kad jai nenusidėjot nelemta būti pavergtiem o laikas kviečia gilumon besikartojantis sprendimas trasuoja žodžiai, o namo vilioja vien kurtus švilpimas strazdų, šaknų ir tuštumos kurioj nei krisi, nei pakilsi ir kam meldžiuosi – neatskirsi ir nepamilsi – kas išduos

kur upės žiomenys – pilis Europos vieškelius prilis staigių krantų atragiuose suplūs nepaklusni dvasia dvi upės apteka aplink aplenk ir atsaką atmink terasos – godulio kapai šventasai, nuodėme tapai šarvai ir kryžiai, bet klasta juos kryžmina Neries brasta ir per ledynmečių girias jų krikštą varo į marias ir gema miesto branduolys jan senas Viešpats teužklys vaikelį perneški krantan ir amžiams patikėki – man

Dainuojanti burna nepaiso burto naktinę obelį pabaisa purto bet grumiasi alkūnėmis naktis ji su mumis mums nieko nenutiks kol svetima kol sulpia mano pulsą aš tavo būsiu kai manin atgulsi kai žemėn lėks nurėkštas obuolys burna tylės bet rėkčios nebylys: jum po slenksčiu dangus – duobė žarijų kas grįžo į namus – dangus prarijo kas netikėjo tas ant lauko nuogo klaikiom akim supančioto apuoko tai miestas svetimus garsus sugėręs jo sielos ežere prigėrė žvėrys krantuos gyvena kirminai dulkėti o visa kuo turiu šventai tikėti pusiaukelėj tarp skurdo ir absurdo kur atgailauju kaltinu meldžiu kur kapas naujas po senu medžiu bet jau naktis mane ištraukia – burtą ir savo rankom obelį išpurto mes krentame – bet TIK IKI ŽVAIGŽDŽIŲ

Mėnulio – iš dvasios į dvasios oazę kelionė nuo nulio esi pasimetęs ekstazėj pasiūlymų vakaro vaiko vainiko išvytas į verdančią naktį į Žaibo į Viesulo nykią galaktiką žibalo žvyro žvaigždynas skandinas po ratais menamų sodų žudynėse riksmas nematomas bundančių paukščių lavinos laukia galindų gal indų iš keturaukščių žodynų iltys išlindusios džiunglėse tyrų oazėj šnypščia radaras skečiasi Pietryčių Azijoj karas – tai darosi nebeįmanoma miestuos Žaibo Mėnulio ranką ištiesti paliesti nusviesti pragaro nulį – į Viesulą – ?

Algirdui Verbai Vasaros pradžios – giedrėjantis vyzdžio fajansas neišmintinga avarija rausvo dangaus burnoje taria mus amžinos paukštės – beviltiškai senstančias arijų penklines aria virš antakių giedanti seserija lizdas sukrautas jį tobulas angelas globia klaupkis ir kliaukis pastoge Žvėryno pušies geriančios godžiai garuojantį smogą kaip grogą geria Žvėryno vienuolis pritvinkęs tulžies žiedlapių runos karūnos pralaužia kaužojantį luobą stoja tyla tik prašliaužia užstrigdamas upių motutės sekloj tarsi užmigdamas mirdamas dygdamas degdamas luotas apvainikuotas žolių kupolinių sienojas klojame pamatus patalus sielas atšvenčiame kupolą kupolio rože tai vasaros grožis ūmus skuojos sėklelėje žemę gyvenčiau o supila mano vienintelį kupolą ir užrakina namus

spindinti mėnulio molija mums akis užtvindė kelyje kėlėme ir gulėme – į ją atsidūrėme ties praraja apie kokį paukštį, kokį žvėrį akys žėri – ką kalba sutvėrė tarė atvirai – liūdna šneka tavo aitvarai suneš ne ką kalvariją – kalvomis nulyja ak tave į tavo Aukštaitiją kas alsavo tavyje, atgyja iš molijos virsta į leliją pasigirsta: mirštantys tarp pirštų košia tartum alų rūką tirštą apsivalo rūpesčiais, numiršta tavo rūsčią valandą pamiršta tu dedi leliją jiem po kojų jie kely – ko neturi – aukoji

Praeitis praeis žeme šitą eiseną nebylią nepataisomą vergiją rūsčialapės mano girios šneka mirusia tarme vis minėdamos mane juodą mano gyslų gaisrą kur pirmykštės dvasios švaistos tarp aklystės ir pašvaistės ji šalta ir svetima ji išalkino mane ir mana mane penėjo ir tą vaizdą įkalbėjo paskutiniam tamsume: už Jeruzalės – laukai ir keliai, kur grįžta keliais ir alyvžalės ugnelės švytuliuoja pakrikai

migla įsišaknija mumyse lėti kalnai nupjaustytais sparnais mus perspėja: Kachetijos dvasia jus persmelkė ir jau nebepaleis tas piešinys ant iškabos skardos jus ištarė ir nuolatos skanduos kaip įnešioti kovo marškiniai priaugs prie jūsų senstančios odos tebus dabar o niekados – seniai vainos kad gniaužiat pinigą naguos juoduos varguos kad šliaužiojat – neguos tik viena auksas – žėrintis languos ir ant aukščiausios Juodmario bangos

amžinoji mūs gide etruskišku deivės vardu mus vienovė išgydė vienatvė mums įžadą davė išdidų nepulsime mirčiai po kojų po durpmilčiais žydi granitas man Vilniaus šlaitingąją žemę aukštaičių aukščiausieji dangūs išgano sudaigsto žaibus kalnuos prieš paskutinįjį tvaną pabėgusios kulkos prazvimbia pro seną tvirtovę – Kacheti gynybos tvorom sutvarstytą norėti vadinas galėti pasišviečiant mažom šventyklėlėm rūgščioji jų rustika tavo Dievas su vyno burdiukais manąjį lyrikas Vienažindys Krinčine tebegarbina apyniu ag tos rasos paragavęs būtų tavasis Važa! o Niko su gėryčiais ant rankų Tbilisio mūrinėj šutroj neatstojęs per visą kelionę lig tavo gimtojo Cnorio amžinoji mūs gide deiviškai pavadinta – – – virš tavo Vilniaus tuoj švis mano Tbilisy – švinta

Baladiški ir netikri karai o nuotakos pražyla suaižo tylą aitvarai ir žvarbūs nuovargio darbai kaip širdyje taip ir ant žemės ir mėnuo radęs vario sagtį sapnuoja: Dievas su mumis ir tartum šaukia kas pro miegą ir tartum vėjas šiaušia sniegą su dangumi supjudo naktį ir nukraujuoja kailio mėzdros ar prasišvaisto rytmetys juo šliaužia aitvaras gremėzdas jo gyslos skrydžio gaisrą mena speigai jo atmintį kūrena herojai būkim atviri mūs geležėtą žemę varto ir ne monetos ieško vardo tik tiesią ranką šviesų kardą paliekam karo vidury mums atitenka bukos bigės aprūkusios ginklų gyvybės įtrūkus ašmenų teisybė mus renkasi tiesos vardu ramiai! išsirikiuot po du ir šventa: pėdos po žeme ir nuotakos kaltai pražys ir slys padangėm geležis alyvuogės apaugs krantus ir šauks pro miegą nekantrius vasario speigo kaitruma