Vladas Braziūnas

gulėdavo šviežiai suartuose laukuose, palei kelią apstotą miego ir tamsos, į lygumą įžengdavo kaip į sapną, drėgnomis prusnomis atgaudavo šaknų gyvybę žodžio kelias per lūpas, anapus, lakūs balsai su šiauraryčiu vėju kliegė visomis kalbomis dumblinoje tamsoje audros pagauto laivo traškesys, visa reginčio žodžio dugno augmenija tyla paslapčiausias jo būtybės skaidulas virpina, akys išmaudytos jūrų, banguojančio rūko platybėj kur gimsta vis gimsta žaibai, ar rudenio lapų mirties kuždesys ugnyje būstas iš kalkių akmens, milijonų moliuskų, dvi seserys sėdi ant kraičio skrynios, pamatų ar ant laiptų ir pamatus perauga liepos

senis nusilenkė žemei ir nieko daugiau nepasakė tako boružė ieškojo karštam griovely krūtų kraujo pritryškusi bruknė į aukso obuolį sirpo papjovė, nulupo, vidurius kaulus sudegino, mėsą jaučio, visiškai juodo išgelbėtų sembą nuo lenkų paskerdė, svilino, valė išpjovė spenius ir į jūrą kartojo kaip gulė ir kėlė broliai dievu jį išrinko senis nusilenkė žemei ir seniui atėmė žadą pasaulis graudus, netikras it mylimosios raukšlės

girtuoklis Nojus stato laivę o aš statau už savo laisvę ir nusidėti, ir kentėti tikėti: virš tvartelio švietė ir man mirksėjusi žvaigždė Hic Jesus Christus Natus est tylėk: de Virgine Maria spindėk, Metafora Didžioji prie kapo maldai prasižioju astralinis aistrynas ryja it tvykstelėjęs žaibas viską nuo vieno pakraščio lig kito regėk, ateina Karalystė tylėk, nes visa pasakyta

matysiu mirtį, mano veido senį lyg šauktų jis, lyg pats save aš šaukčiau lyg skristų avilį apžergusi raganė žirniauti su numirusiais ir paukščiais kalva nusviro, kriūtė aukštakrūtė nunirusi į lygumą, ištvino žaliais, alyvžaliais ir šlyno kadugynais regėjau knisant ir girdėjau kriuksint matyt, rugsėjo mėnesį ar kovo nes buvo klaikiai mėlynas dangus poetas slampinėjo atvangus dar nenutirpusiom rankovėm mojo jau ne kriuksėjo, į akis maurojo kad aš esu mirtis, o jis – žmogus

mano mirusi motina žvelgia iš mano akių kai aš sotinu savo vaikus ir iš to, kaip aš sotinu savo vaikus man aiškėja, kaip ji mane myli jos šešėlis atšliaužia prie rankų, kur renka žodžius susirango ant kojų garuojantis šiltas šuva upių tvankos išsenka ir kartą išdžius mano mirusios motinos akys Svalią sapnuoja dar gilią dagilėlį, iškėlusį galvą aukštai ant purienos bulvių kapčių sudygusį, šaltą pelijantį rūsį pinavijom apkibusį, neiki, nelipki, įgriūsi regi mirusios motinos akys galvelę raudoną dagilio nekalti gyvuliai, sužiaumoję kraujuojančią duoną užsimezgusi buvo, vadinasi, buvo gyvybė jei turėčiau rankas, nulaižytų šuva, numazgotų mano mirusi motina, švytinti akvamanilė

AKMUO be tėvo auga be kojų vandens bėga lakioja debesys besparniai raudonom ąžuolo šakom po jom vienbalsę dzūkų ugnį devyniaragis elnias kursto kai aš plaukiu tą gilią upę keliu tą akmenį iš dugno geriu tą atmintį tą ugnį o prisiminti negaliu