Vladas Braziūnas

tirpsta suodinas sniegas bejėgis nuo pylimo krenta vos atsispiria miegui pajuodęs kapų orkestrantas prie pažliugusio kelio liepsnoja pirmieji kikiliai širdį žlugusią gelia tai tie, kur giedojusie, tyli lesa atmintį paukštis ir lesdamas pats akmenėja ką per sapną prišauksi guodėją mane, apgynėją? nebepamenu sapno o klūpau to sapno pakojy ar aukojimo slapto aukoju? mane tu aukoji? šitų suodiną sniegą tą sapną, kur krentam ir krentam šitą vienišą jėgą bejėgę, beprasmę, bekrantę?

DABAR: tėra tuščia stotis, kur nesustoja nė vienas kinkinys ir nesustos ir užeigos namai, kur tu ne arklius pasimainai, o kur tave pamaino pratarti nesuspėjusį: dabar gulstiniam avily nepasakysi: nemindžiok žodžių, gyvuly žmogau paliki žolę rudeniui ir šalnai miegūstą gluosnio galvą, žiovuly: gražu, kas vėjo sutaršyta naktį kas mėnesienoj suplakta sparnų jaukinamos neprijaukintos bitės: aštuonios laisvės: tiek tėra: dabar kai tavo šaknį graužia pakaitom pelytės juodos ir pelytės baltos: dabar: tebus akimirkos angis tik šieno kaugėn įsislinkęs žaibas

KALBA peizažą tekančia ranka parašo tamsos žvėris juo seka moterį, ji virpa padegamasis skystis limftakių tankmėj, arako tiršti rūkai susiveja į virvę užveržia riksmą, strygso gerklėje jo šypsena, iš pašaknų atsprogus kaštono krūmu, kerinti laja pro dūmus kelia žiedą, žvakę, žmogų ar dvasią, tą, kurios šviesos baisiuos rasotų paukščių akinančių kekę man šaukiančią, kai sapno prakaituos guliu sumirkęs, mirtimi aptekęs akių paguoda, peršinti tamsa pasiūlo baltą plyną stepės odą ir plečiasi karštų sniegynų plotai po moteries pasilpusia ranka

miežio akuotas many kaulas senos giminės molžemiu sviestas sūnyt kalkis, nelauki manęs plūksnom skaisčiom svetimom povė dvasia kieminės svetimą miestą namo veskis, nelauki manęs žiurkės raudona akis žiurkso mane iš kertės žiojasi, o pasakys žodį, jau liestą mirties mano seni palaikai mena, kaip tuo arimu manėm pavyksiant išeit o ne išmirt iš namų

tėviškės žvyrkelis, amžinybės mirganti juosta prieš saulę, aplipusią laiko žiedadulkėm tavo poezija, tvinus iš vilkšunio gomurio juosvo įsčių, seniai išgerta, liko tik mielės ir padugnės mielas nukaršęs šuva apsiseilėjęs žiurkso į kelią, suvampsi ir vargiai nuplikusį kelia pasturgalį, žiauriai sukandžiotą žiurkių laukė tavęs kaip aušros panaktinis, kol likosi liekamo laiko nedaug, tik medaus lašelytis ant kojų tos bitės, kur lėkė į avilio lėkį, per kūčią sapnuojantį dobilo žiedą, saulėtekį, sultekį, perą ir korį Dieve, tą gera padėk suturėti, padėk nugalėti tą nuojautą

eglės uogos, ąžuolo žiedai nepiktai kalbėki, nepiktai ką kraujuos pamatęs supratai eglės uogos, ąžuolo žiedai eglės uogos, ąžuolo žiedai tolimą šalelę nepiktai prūsijos žemelę pakritai eglės uogos, ąžuolo žiedai eglės uogos, ąžuolo žiedai ant dangaus žvaigždelės pasklidai ne sūnelio kruvini pėdai eglės uogos, ąžuolo žiedai

mirusi motina grįžta pas savo našlaitį regi, kaip šlaistosi lietūs be vietos, kaip garma nuo šlaito kaip eigulys iš Kairėnų, praėjusiam amžiuj tapytas brenda per amžiną dangų, kur mėnuo dar regi pražydus žydės portretą ir blyškią per lietų valstietės mergaitės galvutę su verbomis dar iš Lukiškių turgaus Kaziuko liūdi užburtos, palaimintos, laimė nejau ir nuo jų nusisuko Baltupių eglė sesuo ir žmona, o numirusi trečiąją parą po atgimimo sapnuoja viena vis tą patį geltoną košmarą žviegia saulutės kelmų iš po suodino sniego šalpusnių Dieve, uola neprislėk, kad po kryžių saulutėm nubusčiau varvarčiom eglės sakais, tai, sakai, visą kelią ir lijo nieko, našlaiti, neteisk ir prieš nieką nešveisk kalavijo lieka teisybės tenai vien raudonos ražienos po pjūčiai ištakos vien iš dantų, iš sutinusių lūpų kampučių tvino tie lietūs ir tvins, negali jų, sūnau: nemylėti mano portretą pažins, šunimi išlaižys iš paletės

ir raĩdžių rašto dèmonai tie patys iš Graĩkijos, kaip Mindaugo sūnus ir mano sapnas niekaip nesugrįžta stačiatikis: tereiškia tai, ką reiškia vienuolis: ko nėra, nereik kalbėt klapčiukas: vien tik sąspalvių klausytis girdžiu, kaip gelsvos sutemos nusės ražienų sutemos, šventa šviesa aptiškę sūnus negrįžta, demonai tie patys klausytis ir girdėt, ateina kelias atadūluojant kuopai per marès: tai grįžta iš kãrės saulelės vakãrės kraujais aprasojęs o koja baltoji prie tymìnio balno

šlapia, karklų prišepus kelio linkė o ašarota vyriška alkūnė tiktai neglausk, ką ašara atstūmė į šlapią medžio sielą įsiimki ak lūpažiedžiai, boružėle, gieda ritėjai andai per krūtų griovelį sūrus lašeli kūno nebylaus taškeli rausvas, be sparnų, be kelio be mano lūpų lėki ir paklausk ar duos mum giedrą

giminės, gentys mieliausie mėnulio šviesa pilnoji akmenys žemę kilnoja tamsybių karveliai lesa mainos šviesa į myrio ledai akyse sublyksi prarastą angelystę vaikausi po balso tyrus laikas atbėga it žiurkė šiepiasi – šoks į veidą kaulų jėgą ir šiurpą į kreidą, į kreidą siurbia baltas esu ir atleidęs kapų patvory palaidos