Vladas Braziūnas

teka dzūkijomis badmečiai žemaitijos išmėtytos dedervinėm – markapiai, krikštai prie kopų, užpustomi vėjų skandinavų karaliai meldžia apginti nuo kuršių žiemgaliai smaugia kryžiuotį tik sėliai be pėdsako nyksta suspėję man atiduoti savo netikusį būdą šešėlį kalbos – juodą marką ar gėlą verdenę – be dugno

Mendelsonas priemiesčio aludėj baisiai vienas, vienas prieš visus toj duobėj kaip ašara, kaip liūdnas atminimas mėnesio, per mus ir per tavo kaktą slenka žaibas taip per smilkinį, apie vaikus tu galvoji, pirmas buvo vaikas į tave kaip lašas panašus apie mirtį, apie tai, ko niekas tau nei man negali pasakyt seną kirtį atmeni pro miegą pilnatis ant stogo, pilnatis krito Lenkija, drebėjo šunes skilinėjo Viešpaties kalnai ir viršūnės buvo ne viršūnės tik suakmenėję vandenai Dieve, gerti, neškite ąsotį plauk nuoga atmetusi kasas ir ant mano kelių išraudoki mano atgailas ir netiesas aš galvoju, kad geriau nebūti su tavim, kai tu tokia šviesi plauk nuoga per Jūrą, per rugpjūtį ir nebūk, kol dar esi... esi? šioj prekyvietėj parduoda paukštį visą gyvį, skečiantį sparnus čia apinasriai, bezmėnai, šaukštai čia alus, verčiau tegu alus šičia žąsys perka riebų ožį ponios antys godisi taukų Viešpatie, koks baltas tavo grožis tarp lelijų ir ant vandenų Viešpatie, neleisk lengvai numirti apkabinus, kas toli toli vieną kirtį, paskutinį kirtį nulaužtoj tėvynės obely tekinas per sodą senas vaikas svetimas namuos, kada, kada išsvyruosi iš aludės tvaiko su randuota obelies lazda

trois pensées musicales 1 pražysta naktį rusvos tavo krūtys ir įtaikus aliejinis rugpjūtis užlieja mus kilniom aiškiaregystėm mes būtini – atodūsio matmuo ir odė mūsų permainingom lūpom ir sodo obeliai, pakalnių ūkui į jį lėtai apsunkusi žengi paskui lakštingalą, giesmėn įbridus ne rytas dar, sudygusi ugnis ir lapų gyslos, ir balti kamienai Švelnioji mano! apkabink kelius mažyti pilkas meilės talismane tyloj negirdimas, sėdėk ir verk ir vilkis, kol ištrykš voix d'enfant po mano pirštais, didelė naktis šiai paskutinei, Dieve, atnašystei
2 garavo smalkės, merkėsi mairūnai noragas kaukolę užgavo tamsoje mes įtempti, ir smelkias mano kūnas į tavo naktį, švyti naktyje nakties žaltvykslės, vandenų išplautas boluos kaip griaučiai tavo kambariuos juodon naktin išplaukusiųjų plaustas juoda naktis akiduobėm žioruos bet tu regi, kaip išganingai švyti dvasingieji šikšnosparnių veidai ir išmanai tą laikinumo dydį: gaisrų ugnis, o, nuoskriaudų aidai... kai suskaičiuoju, liekame vien mudu ir aukuro nuskilusi briauna – aiškiaregystės šaukianti minutė Švelnioji mano! apkabink mane sušildyki, medėja baltos rankos suvilgyk žievę aptakioj liepsnoj ir aklą Dievą prie širdies prilenki šventa giesme chantant dans la coupole
3 mažyti pilkas meilės talismane smuikuoja smilga vakaro verlenas ir skęsta lūpažiedžių patale auksinio sklastymo tiesiausia biržė ir tyliai plasta ugniaspalviai viržiai viršum šilų, o debesio galva kūrenas tarsi nieko nepamiršus: krūtinės šarvas, kruvina ląsta dalija mūsų laisvę ir nelaisvę kregždė urvinė (jos ranka šalta) jau nusiskynė rusvą tavo vaisių o miesto skruzdėlyne mes beteisiai ir nežinia jau, kas už ką ir kas prieš ką tiktai sapne visai kita ranka tavuosius žiedlapius atskleidžia tylai ir pamatau su nuostaba slapta pasaulį, išganingą mano lyrai: Švelnioji mano! žydinti ranka mus apkabina ir matuoja karštį ir ant krūtinės užvynioja tvarstį ir girdo mus pelynų arbata Švelnioji mano! aš jau negirdžiu aušroj ką klieda amalinis strazdas lytėjimus užliedamas žvaigždėm ir paskutinį lašą je vous aime viršūnėj mūsų palaužtoj uždegdamas

arklys piligrimas vienuolis jo medpadžiai klapsi ne pasagos akis panarinęs kinkuoja po miesto vietas nešventąsias ir klaipo sulytas granitas žingsnius jo ir murdo į smogą ir šaipos absurdiškas mitas senoji demiurgo klastotė klajoklė klaida tavo kliokia šaligatvių šonkauliais kalkės ant nugaros skliauto kuproto sušoko nearkliškos kaltės prarūgus drėgmė nusipurtai lankoj o suvirpini grindinį atodūsis buvo ar burtai tenai o rytojaus tik sprindis o rūmuose šneka ir šneka o rūmuose išmaldą duoda arklys piligrimas apakęs orumas ir blakės – paguoda