Vladas Braziūnas

prisimeni neparašytus mano laiškus? aš skėtį pamiršau, baltõs lazdelės galiuko žvilgsnius šaligatvin sušlapom abu kaip varlės varva tau nuo blakstienų mano akiduobėn

pasaulis sėdi priešais mane ir glumina VB> Būk dar gera, nurašyk VB> Būk dar gera, nurašyk VB> Būk dar gera, nurašyk VB> Būk dar gera, nurašyk nuo palšo mūsų dangaus išprotėjusį lempos mėnulį pro seną nupjautą liepą apšviečiantį veidą kaip varškę drėkstančios praviros lūpos po teisybei turėčiau sakyti – pasaulė

ir uldukai su keršuliais, ir purplelis purpurinis ne į tavo dangų trinas, trainiojas juodi strazdai trainiojas po seną parką, nežinia ko apsiverkęs draugas parijų ir šarkų – trainiojies ir tu su jais svetimon pilin priklydęs it čigono strykas virpi ima viršų makedonai, o bulgaras dzinkt: Santé smulkūs smuikai duoda garo, akys laksto po ta- verną, borovickos vis po vieną: už tave, naktie

aš kiekvienas gali pasakyti AŠ, ir bus teisus AŠ, toks ir toks, pasižadu, AŠ myliu, AŠ apgautas ką aš kalbėjau, ką jaučiau, ką melavau – nemelavau tik viena: aš tai AŠ beribis vienskiemenis, iš nakties pašokęs pasivaidenęs – trūksta lig manęs, ligi pilnatvės o ko man trūksta? šitaip niekados teisus nebūsiu: aš tai AŠ, ne tu net kai mane pavogusi sapnuoji dabar, karšta kilnojasi krūtinė, virpa lūpos jau ištarei pailsusi, paleidai o gal ir aš? o tu? o visa kita? tu suskylantis, kai nori išsiaiškint pasaulis leidžia kreiptis: TU, pasauli ir Viešpats, ir lietus, ir gimnazistė vienodai apsigauna: viskas – TU galiu surinkt tave po žvilgsnį ir paskleisti it šūsnį pribarstytų rankraščių, kiekvienas žodis ugnis, palaima, įvardis, – namai be durų bus tau įeiti ir apsigyventi išeiti, pasilikti, tu ne nuotrauka ne praeitis, prisiminimas, net ne skausmas begyvas manyje, va šitas žiedas neprasiskleidęs, bundanti audra – ne tu, o TU jis JIS yra tai, kas atlieka nuo mūsų žvilgsnis nuo žvilgsnio atšoksta, skaitmuo nuo paminklo JIS grįžau susikūprinęs, žemę pardavęs o paukštis, iš bučinio gėręs, bėgo į kalną – tai aš JIS nutyla ūmai ir pajuosta, ir krūpsi nuo žodžio lyg kaltas trečias visur, visada, jis pradingsta dienos vidury laimė maža, ką turi, tai ne jis, ne bėglys, tavo pėdos nevertas jis ne tas, kur dainuoja ir skamba, ir noris nematomą sielon priglaust – tu ir aš, o JISAI tik atšoksta nuo mūsų ir spengia, ir graužia akis tiktai smelkias ir trupina sapną į gurgždantį žvyrą ir kaišo man suodiną veidrodį mes MES yra apsimestinis mudu apsimetam, kad viską priimam, ir sakom MES aš ir dar kas nors, tu ir dar kas nors neturi prasmės trupiniai, jau nekalbant apie visa – be mudviejų taip ir nepasakė MES vėjuojantis laikrodis skubančiam užtat mano nemiga tavo miegančiom lūpomis sako: mes, nematomi mes, nepasiekiami, mūsų alsavimas – mes ir vaikai, nepanašūs į mus, mūsų akys ką ima širdin, bet nemato kaip skiriamės, skubam, rakinam duris, užsidarom į mes, kur jau niekad neteks apsimesti kad priimam viską į dviskaitos kiaurą pasaulį

– Je voudrais un verre de vin. Marguerite Duras krapšto dantis tarpdury stebi, kaip riebios arabės krato pilvus ir krūtis pats iš po vakar taip dreba ryto vyno stiklinė ir pirštai liaujas virpėję kiauras balsas, sutinęs gyja ir atsileidžia išsilaisvina balsas nubėga žingsneliais šokėjos ir šunelis toks balsvas vis kruvinu mėsgaliu žaidžia

raudonbarzdis Bernardas Shaw ir bevardis apkartęs šuo šiurkščiakailis, gimęs lūšnynuos jam negaila paveikslo šio šoka povas, niekas nemato tik tryškynės liežuvio viršūnė žaižaruoja prieš saulę, šunio šiurkščiavilnį gymį sarmatina šūvis, bokštas šauna dangop kas jį garbina, kokiais žodžiais garvežys į kalną tuoj kops kirtęs lygumą, ilgą, nuobodžią šoka povas po dvarą, plačiai uodega nei aušra išsiskėtus šoka povas, ir geria svečiai ir Kandinskio kazokai, ir šiaip raudonšeriai ir jų paryžietės

Vilniuje naktį sniegas už vasaros klaidas atsiprašykim, už giedrą šypsnį, už pirštų pagalvėles nelytėjusias lūpų, dieną galvūgaly užgesinusias smilgos tavo blakstienos smilkinio upeliūkštis pradeda liūsti, tvinksi ima atmint, ko nebūta ant neatėjusio žingsnių sniego plonytė eilutė

upių vardais meldeis, surukusių sodžių praeities–ateities nutrūkusia sueitim nėra čia jokių vertybių išskyrus klajoklių kapines, godžios dūlėsių dulkės gyvom akim išėsti, šniurkščiot pervasar pelynų žiedadulkių pilnomis šnervėmis, kinas Li Li prašo vis ryžių, grįžti užkimęs iš poezijos šventės, nebūna poezijos švenčių, nieko nebūna, išskyrus kūną ir mirtį, kirvį ir girią atidalijus lijo nutrūkusių upių vardais, kai žarijom rašei ant dangaus, meldeisi tekantis taškas buvai, ne linija

laukai plytėjo plyni ir daug buvo vietos vėjam aidėjo vėjai šulny ir dienos ilgėjo žemė kaip šunio skūra skambi, ir skambios viršūnės kybo ramiam vakare andai paleistas šūvis