Vladas Braziūnas

Marcēlijam Martinaitim Cik tuvu Stokholma no Žuvelišķes! Biju iedomājies, ka Stokholma planē izplatījumā kaut kur starp Mēnesi un Marsu vai ka tā atrodas zem ūdens – Atlantīdas priekšpilsēta, ko iespējams sasniegt vienīgi zemūdens laivās! Tagad zinu, cik tas vienkārši! Tu aizej no Klaipēdas uz Mēmeli, sarunā ar kādu knēveli sev vietu Kārļa XII armijā, nopelni naudu ar karu, atrod sev zaļu zaru kā gaisā pasists valūtas tūrists! Stokholmā pēcāk, tērpies kroņa drānās, tu mierīgi sēdi un vēro kā nākotne izskatās šodien un kā vakardiena izskatīsies rīt.

Marcēlijam Martinaitim Artumas Stokholmo nuo Žuveliškių! Įsivaizdavau, kad Stokholmas sklando platybėse kažkur tarp Mėnulio ir Marso ar kad jis yra kur po vandeniu – Atlantidos priemiestis, įmanomas pasiekti vien tik povandeniniais laivais! Dabartės žinau, kaip tai paprasta! Atkanki iš Klaipėdos į Mėmelį, sušneki su kokiu mėme vietą Karolio XII kariuomenėj, pinigas byra iš karo, turtas laimingą daro it trenktą svieto artistą valiutinį turistą! Stokholme paskiau, apsitaisęs valdiškom drapanom, ramiai sau sėdi stebėdamas kaip rytojus atrodo šiandien ir kaip vakar atrodys rytoj.

Ar pavasaris šiemet ne per ankstyvas? Ar nepasirodė jis tiesiog vienašališkai, be išankstinių debatų su žiema? Ką pasaulio meteorologams dabar bedaryti? Pripažint pavasarį atėjus? Kokią poziciją išsakys Meteorologijos tarnyba? Ar pavasaris tik todėl, kad metas šiltas? Ar tai veikiau nėra liberali žiema? Ir ar Europai bei visam pasauliui nebūtų geriau nepriklausomų metų laikų federacija, kurioje kiekvienas metų laikas turėtų teisę spręsti apie visa ką – išskyrus savo paties klimatą? Tamsūs debesys kaupias Šalti kristališki krušos grūdai kristi ima it grasinimai, pasiekę žemės paviršių lietaus lašais jie pavirsta ir nyksta žemėj

Vai pavasaris šogad nav pārāk agrs? Vai tas nav vienkārši vienpusīgi ieradies bez iepriekšējām sarunām ar ziemu? Ko pasaules meteorologi tagad diez darīs? Atzīs pavasara atnākšanu? Kādu viedokli pienes Meteoroloģiskais dienests? Vai ir pavasaris tikai tādēļ, ka laiks ir silts? Vai tā drīzāk nav liberāla ziema? Un vai Eiropai, jā visai pasaulei, labāk nebūtu neatkarīgu gadalaiku federācija, kurā katram gadalaikam būtu tiesības lemt par tikpat kā visu – izņemot paša klimatu? Tumši mākoņi savelkas Krīt auksti kristāliski krusas graudi kā draudi, sasnieguši zemes virsmu tie pārtop par lietus lāsēm un pazūd zemē

we did not expect to approach shore nor the island and were nailed by illusion and despair to the mast all by twos, all obliged to propagate and multiply, as ordered and sanctified without end and without measure not confused, without love, for without love’s triangle, without a third, without bloody struggle, without love’s dance there was no excess, therefore there was no debauchery we call culture later they released a crow, found shore stepped out pregnant, and then gave birth

nesitikėjome priplaukti kranto nei salos ir buvome iliuzijų ir nevilties prikaustyti prie stiebo visų po du, visi privalom veistis ir daugintis, kaip liepta ir palaiminta be galo ir be saiko ir užtat netrikdomi, be meilės, nes be meilės trikampio, be trečio, be imtynių kruvinų, be meilės šokių nebuvo pertekliaus, užtat ir kultūra vadinamo pasileidimo paskiau paleido varną, rado krantą išlipo nėščios, tai tada prigimdė

for Algimantas Aleksandravičius the final beginning: apparitions – the waters glide the frightened mood, hasps closed hard, the palm into a cupped hand, a convulsive fist, fist of women, go out, look, the stains of lightheat try to converse with the meditating, it seems, all finding themselves before the lenses, hiding behind a mask, float to the zone of obscurity, the author waits for rain, perhaps it will wash clean, float on its streams the washed the naked, the uncomforted, the untranslatable into language familiar to us, all that matters is the light coming from the final darkness, only the eye only half an eye illuminating half a glance sinks into an infant’s body, wrinkles, wrinkled clouds filled with rain, undrained, the relationship subjective causal connections but invisible, ocular pressure rises the flood rises, the ebbtide explodes, carries us away

aname arklio gyvenime dirbau žirgu, per šermenis ankstyvaisiais viduramžiais prūsų varžybų buvau nuvarytas, dar gyvas duobėn guldomas kniūbsčias, priekinės kojos priklaupiamos, paspaudžiamos po krūtinkauliu, trakšt pirmas ir antras kaklo slanksteliai, akys saulės laidos kryptimi, kur už jūrių žuvėdai, aukštyn iškeltas pasturgalis aname arklio gyvenime prakaitavau vokiečio šachtoje Banská Štiavnicoj žiurkinoje tamsoj, apžlibau vieną naktį, stojus mėnulio tárpijoms, išvedė kūtėn, paskiau pamažėliais naktim, tunkant jaunam į pilnatį, leido ganyklon, akiūkliai platyn, vis platyn, pripratino aname arklio gyvenime iš Naugarduko į Wilno atvežęs Mickevičių klaidžiojau miesto gatvėmis ant medinių koturnų numirti – visi į tą mylimą šalį, į Vilnių dabar vaidenuosi Belmonte būna kad ir Sereikiškėse baidausi vagių ir mašinų ant sprando tampau policininką tolimo miško spalvos aname paukščio gyvenime dirbau lakštingala kalnų ir slėnių mieste prie Dugnojaus, miškais aptaisyto, girių, laukų Lietuvoj keldavau šienpjovius aname paukščio gyvenime visą vos temusią naktį iš gegužės į birželį ėjau iš proto, visą Bratislavos naktį ėjau lenktynių su vakaro paskiau ir su ryto paukščiais, visus juos užtrenkdamas, ryto pasiutus gegutė vis tiek užklupo poetą nuogintelį eurocentai kišenėj, kišenė kitam kambary lieka meilė, mirtis ir rekrūtai pats užkukuosi aname poeto gyvenime pastebėjau, kad visos prancūzės, važiuojam gulim ar skrendam, – migdo mane, vos šalia kad nereikėtų kalbėtis žodžiais ar rankom, ar pirštų karštų pagalvėlėm, ar lūpų kraščiukais, sapnuoju uždaroje erdvėje