Vladas Braziūnas

Jesus was sad when he made the flood pitied the people he punished (Lithuanian song) we did not expect to approach shore nor the island and were nailed by illusion and despair to the mast all by twos, all obliged to propagate and multiply, as ordered and sanctified without end and without measure not confused, without love, for without love’s triangle, without a third, without bloody struggle, without love’s dance there was no excess, therefore there was no debauchery we call culture later they released a crow, found shore stepped out pregnant, and then gave birth

„Jėzus nuliūdo tvaną padaręs, pasigailėjo žmones nubaudęs“ (žemaičių giesmė) nesitikėjome priplaukti kranto nei salos ir buvome iliuzijų ir nevilties prikaustyti prie stiebo visų po du, visi privalom veistis ir daugintis, kaip liepta ir palaiminta be galo ir be saiko ir užtat netrikdomi, be meilės, nes be meilės trikampio, be trečio, be imtynių kruvinų, be meilės šokių nebuvo pertekliaus, užtat ir kultūra vadinamo pasileidimo paskiau paleido varną, rado krantą išlipo nėščios, tai tada prigimdė

for Algimantas Aleksandravičius the final beginning: apparitions – the waters glide the frightened mood, hasps closed hard, the palm into a cupped hand, a convulsive fist, fist of women, go out, look, the stains of lightheat try to converse with the meditating, it seems, all finding themselves before the lenses, hiding behind a mask, float to the zone of obscurity, the author waits for rain, perhaps it will wash clean, float on its streams the washed the naked, the uncomforted, the untranslatable into language familiar to us, all that matters is the light coming from the final darkness, only the eye only half an eye illuminating half a glance sinks into an infant’s body, wrinkles, wrinkled clouds filled with rain, undrained, the relationship subjective causal connections but invisible, ocular pressure rises the flood rises, the ebbtide explodes, carries us away

aname arklio gyvenime dirbau žirgu, per šermenis ankstyvaisiais viduramžiais prūsų varžybų buvau nuvarytas, dar gyvas duobėn guldomas kniūbsčias, priekinės kojos priklaupiamos, paspaudžiamos po krūtinkauliu, trakšt pirmas ir antras kaklo slanksteliai, akys saulės laidos kryptimi, kur už jūrių žuvėdai, aukštyn iškeltas pasturgalis aname arklio gyvenime prakaitavau vokiečio šachtoje Banská Štiavnicoj žiurkinoje tamsoj, apžlibau vieną naktį, stojus mėnulio tárpijoms, išvedė kūtėn, paskiau pamažėliais naktim, tunkant jaunam į pilnatį, leido ganyklon, akiūkliai platyn, vis platyn, pripratino aname arklio gyvenime iš Naugarduko į Wilno atvežęs Mickevičių klaidžiojau miesto gatvėmis ant medinių koturnų numirti – visi į tą mylimą šalį, į Vilnių dabar vaidenuosi Belmonte būna kad ir Sereikiškėse baidausi vagių ir mašinų ant sprando tampau policininką tolimo miško spalvos aname paukščio gyvenime dirbau lakštingala kalnų ir slėnių mieste prie Dugnojaus, miškais aptaisyto, girių, laukų Lietuvoj keldavau šienpjovius aname paukščio gyvenime visą vos temusią naktį iš gegužės į birželį ėjau iš proto, visą Bratislavos naktį ėjau lenktynių su vakaro paskiau ir su ryto paukščiais, visus juos užtrenkdamas, ryto pasiutus gegutė vis tiek užklupo poetą nuogintelį eurocentai kišenėj, kišenė kitam kambary lieka meilė, mirtis ir rekrūtai pats užkukuosi aname poeto gyvenime pastebėjau, kad visos prancūzės, važiuojam gulim ar skrendam, – migdo mane, vos šalia kad nereikėtų kalbėtis žodžiais ar rankom, ar pirštų karštų pagalvėlėm, ar lūpų kraščiukais, sapnuoju uždaroje erdvėje