Vladas Braziūnas

Fañch Peru

* * *

Fañch Peru

* * *

Fañch Peru

* * *

Fañch Peru

Fañchas Peru gimė 1940 m. Prancūzijoje, Bretanėje, tarp „mažos upelės“ ir „didžiosios“ (Léguer'o). Didžiuma jo vaikystės ir paauglystės prabėgo šių dviejų vandens srautų pakrantėse, ir užtat dar šiandien jam įmanu ten kartais nusigauti ir atsigauti – fiziškai ir dvasiškai. Kad susiskintų savų poetinių akimirkų puokštę, įvairiais paros ir metų laikais jis perėjo pėsčiomis tas skardingas pakrantes nuo pat ištakų iki deltos.

Rašo Fañchas Peru bretoniškai. Čia versta iš dvikalbės knygos, kur šalia originalo pateikiami tie patys eilėraščiai prancūzų kalba – versti paties autoriaus. Nors tiksliau būtų sakyti, jog prancūziškieji eilėraščiai yra bretoniškųjų variantai: jie nėra literatūrinis vertimas iš bretonų kalbos – šito padaryti, anot autoriaus, neleidžiantis didelis šių dviejų kalbų skirtumas.

Knuts Skujenieks

* * *

Knuts Skujenieks

* * *

Knuts Skujenieks

m+k+č*

Knuts Skujenieks

* * *

Knuts Skujenieks

Poezijos princesę prisimenant

Judita Vaičiūnaitė (1937–2001) savo vaikystės prisiminimuose pasakoja, kad jai patikusios pasakos apie princeses. Jos debiutas lietuvių poezijoje taip pat buvo toks princesės įžengimas: graži, talentinga, namuose išauklėta taip gerai, kaip tik pokary buvo įmanoma. Literatūra, muzika, tapyba, architektūra, istorija – visa tai poetės giminėje laikyta pagarboje priešingai nei plona duonos riekė ir prievartinis sovietinio režimo tamsybiškumas.

Judita, spausdinama jau nuo paauglystės metų, pirmą knygą „Pavasario akvarelės“ į viešumą atidavė1960-aisiais. Rinkinio pavadinimas taiklus kaip reta. Jis atitinka ir pavasarišką nuotaiką, ir akvarelišką manierą, ir to laiko literatūrinę madą. Čia dar justi visai šalia esant didžiąją poetę, Lietuvos lakštingalą Salomėją Nėrį. Bet jau iš pat pradžių ryšku vienas esminių Juditos bruožų: jinai – miesto poetė. Visa gamta pastebėta ir pavaizduota taip, lyg būtų regėta pro miestietės langą. Miestietės regėjimas natūraliai apima istorinę ir mitologinę perspektyvą. Tai jau nebe ta gaivališka valstietiška mitologija, maitinusi ir iki šiol tebemaitinanti ne vieną lietuvių poetų kartą. Tai jau kultūrinės kūrybos faktai, ir jiems Judita gebėjo įkvėti naują, spindinčią gyvybę. Vienas ankstyvesnių poetės ciklų yra „Keturi portretai“ (nuo 1969-ųjų pažįstamas ir mūsų skaitytojų iš Mārio Čaklajo vertimo). Tai Homero „Odisėjos“ parafrazė keturių dieviškų ir žemiškų moterų balsais, jas sieja meilė pasaulio klajūnui Odisėjui. Šis ciklas aukso raidėmis įrašytas į lietuvių poezijos klasiką, jis jaudina kassyk jį skaitant – tokia nepaprastai gili sielos dialektika atgyja jau tūkstančius kartų permaltuose siužetuose.

Sielos dalykams vieno eilėraščio apimtis neretai būna per siaura. Taip Juditos poezijos kompozicijoje įsitvirtina cikliškumas. „Kanonas Barborai Radvilaitei“, „Pro smėlio klodus“, „Senos fotografijos“, „Šopenas. Etiudai opus 10“, „Kreta“ ir daug kitų ciklų, į latvių kalbą dar neverstų. Lietuvos senovės istorija ir ankstenių kartų rašytojos – literatūros pradininkės, senovės egiptiečių raudos, Chopino muzikos transformacijos į poezijos vaizdus, – pasirodo, ir šitokioje estetinių įterpinių pilnoje poezijos materijoje dvasia yra gyva ir skaudama. Suprantama, poetės įkvėpta.

Savita, iškart atpažįstama Juditos intonacija. Ji eina iš sielos būsenų, lyg apčiuopiamų, itin tiksliai vardijamų, labiau daiktavardiškai nei veiksmažodiškai. Veiksmažodis veikiau susieja paskiras minčių ir vaizdų grandis nei gena jas pirmyn. Šitokia lyg ir kiek statiška raiška yra pilna netikėtų asociacijų, pertrūkių bei nutylėjimų.

Palyginti greitai tokia poezija išsivadavo iš tradicinių, reguliarių formų. Strofa tapo laisva, metrą pakeitė asimetriškas, tačiau aiškiai nuvokiamas ritmas. Taip pat asimetriški tapo rimai, veikiau jau asonansai. Didelę poetinę laisvę poetė pasiekė be demonstratyvių eksperimentų ir manifestų. Ji ieškojo ir surado savo sielos kalbą.

Beje, apie kalbą. Net ir labai geriems lietuvių kalbos mokovams Juditą skaitant tenka telktis žodyną. Ne todėl, kad ten būtų kokių seniai pamirštų ar naujai pridarytų žodžių, ne. Iš pradžių eilėraštis brėžiamas kaip paukščio skrydis ir teikia malonumą. Toliau gilinantis į tekstą, tikslinantis žodžio niuansus, malonumas didėja, nes paskui dar suvoki ir potekstės gelmę.

Įdomu, kad ši poezija (ir, suprantama, poetė), objektyviai būdama kontrastas didelei daliai Lietuvių poezijos, su kolegų poetiniais pranešimais nepolemizuoja ir nekonfrontuoja. Jai rūpi savosios sielos patirtis ir kaip šią patirtį perteikti kitiems.

Susigriebiau, jog apie Juditą Vaičiūnaitę ir jos poeziją kalbu dabartiniu laiku ir kad vartoju jos pavardę tik retuomiais. Mūsų kolegiška draugystė buvo tokia ilga, kad vis dar sunku suvokti – tiktai prieš porą metų Judita iškeliavo anapusin. Dabar jau anapusy ir jos vertėjas Hermanis Marģeris Majevskis, buvęs glaudžiai su Judita susijęs ir gyvenime, ir poezijoj.

Judita, kaunietė, ėmėsi įkvėptai apdainuoti Vilnių. Taip pat aistringai galbūt Ojāras Vacietis dainavo apie Rygą, tiesa, kitaip. Turtingasis Vilniaus barokas Juditą masino, jaudino, veikė giliai ir gaivingai. Barokas jau savaime yra nerimo manifestacija. Skersgatvių, sodų, prieangių ir stogų misterija, kurioje girdėti ir laukiančios, klausiančios moters širdies tvinksniai. Čia pat, katedros pakojy, ilsisi valdovės Barboros pelenai. Barboros pernelyg trumpo gyvenimo istorija – viena liūdniausių ir gražiausių visoje Lietuvos poezijoje.

Visi eilėraščiai ir ciklai, estetiškai tokie turtingi, yra pilni giliaus, nedeklaruojamo patriotizmo. Tuo laiku, kai deklaruotina buvo viskas, ir dar kuo atviriau, santūri, moteriška ir subtili Juditos maniera galėjo būti laikoma iššūkiu, karštų problemų vengimu. Judita turėjo savo šviesą ir savo kaitrą. Saviškiai ją suprato ir mylėjo dar tada, kai oficialiuosiuose literatūros vertinimuose ji tebuvo minima kaip antraplanė.

Judita buvo mylima bei vertinama ir Latvijoj, ir Latvijai jinai mokėjo tuo pačiu. Dar ir dabar sklando legendos, kaip latvių poetai rungęsi dėl gražiosios damos palankumo. Retkarčiais mes Juditą dėl šio turnyro draugiškai paerzindavom.

Bet čia šiaip, juokais. Lietuvoje savo ruožtu buvo toks poečių turnyras. Trys poetės iš tiesų tuo pat metu vertė Vizmą Belševicą. Visi vertimai buvo geri, bet geriausias buvo Juditos. Prisimenu, koks širdingas buvo Juditos ir Vizmos susitikimas per vienas Poezijos dienas. Dar ypač reiktų minėti Juditos verstą Fricį Bārdą. Marģeris mokėjo papasakoti, kaip smarkiai ji buvo sujaudinta Bārdos poezijos. Dėl neaiškių priežasčių iki knygos neprieita, liko tik didoka literatūrinės spaudos publikacija.

Taip pat ir Latvijos motyvų nebuvo reta jos pačios poezijoje. Bet, kalbant apie Juditą kaip apie vertėją, čionai kviestina dar dvi iškilios poetės: Anna Achmatova ir Desanka Maksimovič.

Annos Achmatovos pėdsakas lietuvių poezijoje ilgas ir patvarus. Dar tarpukario laikais su Achmatovos pagalba mokėsi save išreikšti Salomėja, Juditos jaunystės dievaitė. Nežinau, ar yra tirtas Achmatovos vaidmuo pačios Juditos kūryboje. Kultūra kaip įkvėpimo šaltinis ir įkvėpimo fonas giminiuoja šiodvi poetes, išoriškai tokias skirtingas. Serbų poetė Desanka yra draugavusi su Achmatova (jos vertė viena kitą). Žinomąjį Desankos ciklą „Prašau malonės“ man jau buvo tekę išverst į latvių kalbą, ir su dideliu džiaugsmu padėjau Juditai. Apskritai tuolaik latvių ir lietuvių poetai versdami kooperuodavosi.

Beveik dvidešimt poezijos knygų, dar kelios pasakų pjesės vaikams, pjesė suaugusiesiems – daugmaž toks būtų Juditos palikimas. Judita, neskelbdama literatūrinių deklaracijų, klausydamasi savo širdies balso, pasirodė esanti iškili gimtosios poezijos reformatorė – ir turinio, ir formos. Ištisa poečių plejada išaugo jos įdirbtame lauke. Lietuvių poezija, išėjusi iš nuoširdaus vietinio patriotizmo ir patriarchalizmo, iš neišprendžiamų uždavinių sprendimo, visateisiškai yra įėjusi moderniosios Europos apyvarton. Suprantama, tai yra daugelio poetų indėlis, bet Juditos vaidmuo čia esminis.

Savo prigimtimi Judita visiškai neatitinka rūstaus Senojo testamento vardo. Ji turėjo ir antrą, tokį pat tvirtą vardą – Viktorija. Namiškiai ir draugai ją paprastai vadindavo Dita. Gražus, nuoširdus ir supratingas žmogus. Daug yra tekę su ja matytis ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ir artimose, ir toliose žemėse. Paskutinįkart Juditą sveikinom Rygoje, Vagnerio salėj, 1996-aisiais, jai atsiimant Baltijos Asamblėjos premiją. Kiek vėliau kolegos lietuviai papasakojo Juditą sunkiai sergant, pagaliau 2001-ųjų pavasarį atėjo mirties žinia. Man atvežė pomirtinį (išėjo prieš pat poetės mirtį. – V.B.) jos rinkinį „Debesų arka“ su graudžia, bet gražia nuotrauka. Nedaug ką vėliau mirė ir jos draugas bei vertėjas Marģeris. Vidury žodžio nutrūko užsimotosios knygos įvadas.

Nesu nei Juditos vertėjas, nei tyrinėtojas. Šioji dvigubai liūdna mano misija – padėti mielai amato sesei ateiti pas latvių skaitytojus. Ir tikėti, kad šioji knyga bus tik pradžia. Nes poezija ir meilė nesibaigia niekad.

Vladas Braziūnas

* * *