Vladas Braziūnas

jau eikit viešais keliais netrypkit, vėlelės, šaknų miežis daigą išleis seklyčioje salsvą menu tirštą selyklo gyvybę tarp pirštų, gražiai padíegtą širdis apsalo, apribo akys, ragaujant sėklą nuliejamą vis ant žemės tos, kur gema ir vysta niekad nebūčiau pasenęs ačiū pražūtai jaunystei

ąžuolas, žõlės, žydinčios viksvos giminė̃s šaknimis už akmenio laikos atmeni, lyg buvai, – kiek jo gyvenai, savo laiko? gi minės, gi bandys vartyt dienų briketus pašnypšt – šnipštas beliko, durpės byra į dulkes, dūla kaip viskas – krosnies durelės skyla perpus vakaro gaisras glosto kapus ir viską atleidžia, net viksvą

žinai, kad nekas čia dedas tai meldai užeis, tai ledas per seklią senvagę sunkiai vandenys beprasisunkia delsia lyg išsigandę akis nudelbę į dangų garbūs žili seneliai garniui ligi gurnelių ir užsiėmęs ausis vėjas nuodėmklausys

aš... ãšakų rankiotojo ranka, verkiančios duonos valgytojo burna, punktualus antrinių žãliavų punkto vedėjos žvilgsnis, romantinių tendencijų skatinamas užsėtrija tyrų žolės lūpų ir žvaigždė̃s spyglio duetas: vėjas gano pražuvėlę žuvį kuršis vėžuvį veža į Rygą į nuodėmių supirktuvę

šiam draustiny mes grifas ir liūtė, atklydę iš Hiperborėjų kalnų, jau netekę tako, kur akmenys teka, kur žydi rausias po žemėmis žydras vėjuotas vanduo, pražiūrėjęs akis išmušėm duobę, nuskendo Sarmatijos pelkės rados Arkadija, sodai ūksmingi ir girios upė bevardė, aprietusi pilį, į Chroną krypo džiugiai pasitikt herodotų ir ptolemajų vardą jai duotų, analų ir žemlapių vilnys sklistų raibais raibuliais, atsižaistų grifą ir liūtę, ir sapną, ir staugiančią vilkę svarbiausia, tą laisvę, tą dvelksmą, rasos ar ašaros, ar akmenėlio krismą, plačiais ratilais su saule nuėjusį amžiais ir tą, kur dugno maurãtinkliuos žiebia paparčio žiedą

Būs tada visi įmesti į ežerą ugnišką, siera degantį. Jurgis Ambraziejus Pabrėža. Pamokslas Apei Šeštą Prisakymą Dievo Sakyts Kretingoj metūse 1819 apako ežeras, aš pamiršau jo vardą uola išniro, olos įsčios vėrės pilkai liepsnojo ant uolos šešėlis gal nukryžiuoto, gal ant kryžiaus karto buvau galva adomo, aptaškyta kraujais, bet dar turėjau velnio akį bet dar girdėjau, ką gyvieji sakė taip švelniai, kad nebuvo kam klausyti laukam rūpėjo javas, giriai briedis lingavo jai papartis briedžialapis it klevo vartai, laukiantys palabint akim pirmykšte ir aplyžčiota, aprieta buvau gyvųjų įsčių prašalietis užburtame rate raktus pametęs

dar ramiai paėjėti bent stadiją porą minučių, kol žodis įsitvėręs pirmykščio spindulio silpno daigo iš tárpijos, iš pragarmės šviesõs kruviną gniutulą tiksintį žiedą ištrauks prie vartų, prie kiemo tvoros smailai nutašytų statìnių

rasojantis ledas, elnės tiesus ir nekaltas žvilgsnis skverbėsi pro koralų rifus lig dangaus pašaknių drėgnas dausų šermuonėlis rausės į priekalnę, landė urvelį kaip vamzdišką godo žiedą godi skruzdėlė žiojos vaga ir traukės iš ledo radosi žemė erdvėjo, degė ir mėlo dvi lytys, paklydę miškai

Jeigu nebūtų kalbos, pasauly nebūtų knygų. Pasauly būtų tylu – gyventumėm kaip užmigę. Miegame, tylim – gūdu. Ar mes išmirę, ar prūsai? Miegam po vieną, po du, bet niekas jau – nebe mūsų. Ne mūsų namai nei kapai. Niekas neatsakingas. Sapnuojame, bet nelabai, net ir sapnuodami tingim ištarti žodį, kuris, pažadintų žodį – kitą, galingą nei vyturys virš sodžiaus: „Diena pragydo!“

nedaug ten ant kalno rùdenio apskrudusio aukso rudẽnio saulė, iš debesio delno išsprūdus, beveik nebeliūdina negildo, tik švelniai šildo besirūkšlėjančią odą išduoto dangaus, apvilto iš netekties išvaduoto