Vladas Braziūnas

autour autour – vanagas aplink šviesos erdvė, prasvidęs laukas, kelias o turi būt, jei panagės išbalę pamėlę pirštų pagalvėlės, imk lytėk lytėk – prisimint baisu šviesos tik tiek, tik ant kaktos dėmelė tik tik kliuksėjo padugnės ir mielės stiklinės tuščios – sklidinos balsų alsu alsu – dangtį pradaryk čia kaip šulny, tik kas pabaidė aidą per lauką vilko vėjai, o nuleido lininėm virvėm – irgi keturi

smãgios apynių viršūnėj gegės seną pylimą Svalia skalaus šulinio gilaus vanduo išdegęs sutartinių smegduobės, alaus miglą sklaidom, o naktis tamsėja geležinio arklio takeliu siauruku pavargęs tėvas ėjo užsimerkęs, jo dainoj tylu tik prieš langą lengvą tavo mentę lyti bangos, slenkančios žemyn mano rankų žalčio išsilenkus spindulyn eini ir spindulin tirpdama Žalsvojoje verdenėj mirusių tėvų dainos tyloj pasivaideni, pasivaidena …tuoj

laiku neišmokytą amato, žemės darbų lig akių, dainos besiklausančio žodžio, – tėve sutemęs sudrausk mane brinksta blankus debesinas, kryžiuojas kryžių šešėliai, susišneka gimines lanko, pasisvečiuoja lig išnaktų angelas laimina plaštaka, kulkos per užpernai karą kliudyta, pripluka dulkę prie slenksčio, duris atidaro berankis, vaikeli, gulk ne pasieny ne katės pieni, negulk prie krašto ant Dievo rašto, lig dienai pačiam vidury, alaus kubily, aš tau mūsų žodžius ir sakysiu, tavasis tik nerašyk, lengva išeit iš rašto, sunku besugrįžt, lyg iš stiklo staktos, alkūnės, kaip šeivos būna kojelės kad kreivos, kai prisilaksto prisibėgioja, pilk selyklojus kiaulviedrin, kaisk naują alų ir kraują pildyk

I paukši paukštė pušy meleta peleninė pelė pašakny knygą knygti pradėk nuo dabar verpki nytį, įnik sakiny vėlyvajam kalnely vėlių pasimatymą skirki ir vėl stipinais nubarstytu keliu kilk ir siekdamas kilpos paverk pilki smėlio mažus kapelius Lėvenėlio paliek lašeliu kai užaugs, ten suglausim kelius du negimę vaikai, iš šalių mus šešėliai pakalnių pakels mes išeisim laiškuos dar aukščiau paukši paukštė, akių neužkals ...o jaučiau II užkeiktos piliakalnio mergos skalbia, verda valgį, kepa pyragus nubus iš to buvimo užsiverkusios ir pamatys, kad kito jau nebus alaus prileidžia kaip raumens mens sana, bet kūnas senas ir nebeklusnus, ar išgyvens ligi rudens, kol dar rusena švitulys sužvarbęs ant Lėvens, bet, varge, ar tai mes ir jam, ir viens kitam jau nebesvarbūs ...paliks? išmes?

o veidas – jau paskutinis paskutinė suktinė rūksta paskutinė stalbsta degtinė ir alus – pokarinio dusto dubury… bet jau duburį verčia bet jau primeta Svaliai valią paskutinis žvelgimas į erčią išaugtinę gimtinės šalį

Paryžiaus įžulnioj šviesoj prie Senos kai nei velnioniškas buvau, nei vienas kai lyg raudonas vynas mus svaigino viltis nebūsimų prisiminimų įkrito sielon, kas kad jų neatmeni vaiduoklių jie šešėliai, jie nematomi pritykom paukštės devynialiežuvės per Seną ritos ratilai ir žuvys plavėjo su šešėliais pakaitom veidai pakaito ir plaukai liepsnojo nuo príešinės šviesos, mes buvom nojai gal plaukėm dar, gal kopėme į kalną buvai medžiokliui antilopė, elnė o aš tikėjau nuotykėm keistom

virvagalys, virkščia – į vieną mazgą kas šiapus gęsta, kas už lango blazga išsekus žvakė, šimtmetis kieme kaip atmenà paliekamas vaikaičiams su mano laimės liekanom ir skaičiais kurie uždus urano skaistume valstietiškas krikščioniškas gerumas išvėsęs nepagoniškuose dūmuos mus tranko autobusai naktimis nubus, suriks ar be skausmų užmigs užtrokš į tamsų kampą įvarytas žemaičių pelkės, pilys dausose ar koks kitoks epochos koloritas susitelkė ties kylančia dvasia misericordia, tai durklą uržia rūdys mirties akordai, ją suskurdusią paliudys virvagalys, virkščia, intrigos siūlas karai marai, nelaimės, ligos siūlos karalius, vyskupas, plėšikas, juokdarys pristojęs vyksmas pasimaino kaukę kokie namai už lango mūsų laukia ir kas duris iš šių atidarys o lajaus lašas laša, žiedas kraujas virkščia ir ašara, valdžia ir kraujas kely ugnelė švysčios – išdavystė o kaip be jos iš kelio neišklysti kas abejos, kalbos miglotas klodas ant jo žaizdos bus negyvai užklotas miegos ir klyks, bet negirdės už lango kaip jo širdis į juodą plotą žengia kartok kartok: girdžiu, girdžiu, girdžiu atstok, aš jokių neturiu vilčių

iš prasižiojusių dausų raudonakojai gandrai plasnojo, iš gelmių juodų roplojo rupūžės, atvirto raganom rugiai į dangų kirtos lyg iš pragaro ištrūkę būtų, lauką gaubė rūkas prieš rytą raganos, rugiams rasojant juos braidė, prisibraukusios žiedų regėk, jau tepas pažastis ir bambas jau kyla Kijevan, Rambynan skrenda laukinės nepažinios ilgakrūtės iš žemės ugnies ir vandens ir kosminės žemės gimdos šaknim ir šakom išplevens į niekad, į visados

kad šviesa nepelytų trumpėjant dienoms išrasta begalybė tai kas, kad ne mums tarpukario, amžino prieškario naktį žemės plokštumos trinas girgždina šaknį, rytą dūzgia, rėplioja jūros pakrančių akmenys perkūnėti šnarena sparnais

ne metai, vien jų laikai vaiduokliškai mainos ir liejas laimingų akimirkų aitvaras laigo po pamirštą atmintį iš Besarabijos stepių lyg vėjai atžiovauja šunes šnopuoja galvūgaly slaugė kantrioji gyvybės kaimynė raudanti žynio našlė: buvai viršiausias, viską turėjai keturias galvas ir baltą žirgą ranką šaknytą ir kauburėlį ašarą vėjo, jaukią ir žvilgią ašara po ašaros akmenį pratašius, ras auksą sidabrą tave ir mane seserį tavo dvynę tėvynę aukštą ir drabną kai pasivys, nušaus kaip bėglį dangaus strėlė žemėta užmesk ant mano laužo ėglį kad kaulai kibirkštėtų