Vladas Braziūnas

už jūrių marių tašė pro langą skiedros tyško ir giedra buvo tąsyk ant miško ir ant visko mįslių kūrėjas žaidė laikais, daiktais ir žodžiais o kamuolinis žaibas sūpavosi ant rožės o marių ugnys šnypštė o burbuliavo jūrės garavo plačiažnyplis it virdulys didžiulis ir savą mintį rezgė patinka nepatinka patempsiu tinklo mazgą – pakelsiu visą tinklą

žaidžiam bežadžiai balandžiai šviesos nemačiusioj arkoj ertmės visos ir erdvės išlandžiotos užsimerkus lieka – į priekį, į nieką balto dūmo dūlantis kelias pietų vakaruos nusitaikęs į kabančią aklą žvaigždę virš dešinio delčios rago nuo jo tada ir užmesiu tinklą raudono šilko

dievai nesikišo, ir Nojaus valtį užgrobęs Charonas irklavo į priešingą pusę bet žemei nebuvo galo jos kūnas buvo didžiulis vanduo – tik akis nuskęsti tik ašarų džiūstantis laštakas

Tiesa, veidrodis taip pat atspindėjo sienoje laikrodį su dalgiu vieton rodyklės Iš Rimvydo Šilbajorio laiško sekundininkas giltinės dalgiu mosuoja vienas ant galinės sienos o begalinės atgalinės dienos įrėmintos į atmintis draugų dainuoja po stiklu, matyt, dainuoja balti jų dantys, judantys žandai mosuoja robinzonai, ir lėtai ir vangiai vandenuos atmoja Nojai rožančių bamba lūpos po ledu nesolidu minėti tvaną, išgyvenom matmenyse tikrinių melomanų apskrieję žemę, o dabar slidu o kiemsargis dabar druska pabarsto karvelio sapną, limpančius vokus ir linksmas valdininkas nuovokus užrašo adresą ant girto karsto

lenkitės: šventas kiekvienas, kas turi šešėlį sielą ar vėlę: laimingas – iškėlė mirtis jo patirtis – maldininkas keliaujantis smėlis šliaužiantis kopom – ezopinė kriaušio tartis opos nesopa: kalbos, tarsi kolbos, homunkulas vis ištvirkyn su elegine smilgos fleita jau kaip drungna arbata epigonų nuvalkiotas Munkas riksmą išsunkęs – numelioruota Leta luotas išplaukia eleginio disticho irklais ten, kur nelaukia aukšta Ararato kakta ji nupirkta, ji – Alacho, nematomo pirklio tvanas atšaukiamas – vakaro ašara ta vakaro priešangy angį užmynę, gyvenkit gentys, naktovidžio šventėje tylinčios švendrės lenkitės: šventas kiekvienas, kas turi šešėlį smenga ir smenga ir smenga į gyvąjį smėlį

šniokščia tryškomis troškulio kiauras vanduo lyg ruduo dar skanduotų speigimety pamirštą vardą vargo įbroliai kopiantys įkalnėn gluosniai randuoti debesynus nei pragaro pradalges varto o pakalnėj šulnys nežinia ar dar laukia nelaukia rusvaplaukės tik geležį geliantys pirštai pritraukia vien tik speigo mėšlungis atbukęs gaiduką suriečia ir trasuojančiom kulkomis kelią pašviečia prašaliečiai visi savo sielų juodų pardavikai jau pavasaris vėlinas bet tebesiaučia kalnelio šaltiny ruduo geliantis gėlas gyvenimas tvano vanduo speigėja venose įbrolių mano randuotų gyvas tekėjimas žilas tikėjimas – liko

norėčiau rašyti tuščiuose savo piešinių plotuose savo simfonijų paraštėse ant savo katedrų sienų frontonų, altorių, sakyklų mano pamokslai kurčnebyliams būtų paklausūs labiausiai norėčiau rašyti ant vystančios mūsų odos ant mūsų šlaunų ir klubų ant gurgiančio mūsų pilvo iš tikro taip ir rašau tik prielinksniai būna ne tie kartais ir linksniai

jie merdėjo savo kalba jie meldės po savo ąžuolu jų mergės verkė be ašarų jie kaip mano plaukai mirė po vieną žili pelenai aplipo įbrinkusius pumpurus jų kūnus paliko ramybėj pesliai ir nuplikusios hienos ant savo širdžių pasismeigę ramybėje ilsis jų karo vergai ir dievai ir jų kartuvių kilpos

šėlo išdžiūvusios jūros ir pynės su nusiaubtų namų šešėliais, laukinės išėjusios iš krantų kliokė upės per debesų įmirkusias pievas, per sąžalynus mirštančiam Dievui buvo baisu gulėjo nuvargintas vėjo ir nežinios kokio pasaulio vandenyse liepsnos ar išnyks dvasia, sušnypštus it geležis kokiam kirmykščiui pražys nuotaka išsiskleis, brinks nekaltybės slyva alyvmedis sprogs, alyva jurginas slibiną smeigs ir pasileis skėriai su jais kalba bus trumpa ėdrių šešėlių kalba

fleitos ir šuliniai, skudučiai ir ūkiantys vėjai papirusai, mirusie raštai, iš krašto apipelėję kraštas nepažinus, ant rankos medžioklinis sakalas žioplas, bet Dievo sūnus, ašaros, aštrios kaip atskalos laiptai, pakibę ore, metais aplipę ir dulkėm laisvė ir atspara, kulkai pataikius į kulką