Vladas Braziūnas

atsiųsk man vieną mirusį lapą, rudens prirašytą gęsta ir šnera, iriasi šnekos iš vieno į kitą už horizonto nyrintį miestą, nelytimą pirštų žadą tildyki, tylinki pažadą: myliu, nemirštu

ar pamiršai, ar neradai lelijos o neretai, kai lijo ir kai švietė geltonai gijos, saulė violetinė ant gyvo ir atgijusio po lygiai o neretai rašei, pridėjai žiedą prie laiško, buvo aišku, baigt turėsime, o buvo kas pradėta pro kanapėtą žiedlapį žvelgei pro mano petį, mano smailas raštas tau skleidėsi erškėčiais ak švelniai tavo apšnekėčiau rankas ir veidus, mano meile

laumės raistely velėja kultuvėm daužo bailias iš pragarmių koplytėlėn atblyksinčias liepsneles jų šviesą kuriu ar mirštu nei apmaudu, nei baisu kai Viešpaties žuvys iš pirštų kai vieversiai iš ausų iš kraujo, atmeni, dygo smigūs nemigę uodai lygos su tavo sargyba spygavo pasklidai čežėjo, kas netingėjo skriejo pro šalį būriais fėjos, apaštalai, gėjai genijai ir juokdariai telkės ir skelbė nuo kelmo teisiųjų tiesas falcetu nuodėmės tavo per švelnios ir apskritai – tu ne tu

tuose namuos, kur miglos mito laikais metaforų ir mitų beliko apeigos – apeiti tik artimųjų kapelius atšaukti trukmę ir suglusti į dabartį, bet ji nekrustels įsmigus – spindulio akuotas praradęs galią pasiduot šešėliams sėlinant nuo šūvių apkurtusiom alksnynų biržėm ir mudu, atmintie, sudiržom ir gaižūs mūsų paakiai ledais apėjo uosio vartų spyna, per vasarą girgždėjus dainuoja dul̃siai Dievo vėjas bet kulkos ariją nušvilps

už brolį vėją, už orą ir debesį už giedrą ir už visokį orą už tai, kad stebini už tai, kad moku dar stebėtis ir vis tebenoriu už tai, kad kūnui kliūnant pakanka kas po ranka už tai, kad sielai senkant pakanka kas po akim ūžt tai ūžt, kol daina užkims paskiau tik žiopčiot ir gaudyti orą, kol gyvas paskiau tik plikas nevykęs ligos motyvas tik ìlgos pilkos gyvatės blykštančios žodžių vijos tik ilgos šauktinio prieblandos be aitvaro, žiburio, vakaro be žibesio uodegõs pūstos be žybsinčios žvaigždės be šnekos, kad visados, kur du stos pavasaris, ruduo erškėtės oras toli girgždės gervių trikampiai trimituos už kalvos, vos vos begirdėt tyla iš miglos, migla iš tylos iš pilkos dienos valandos pagaliau naktis, rytas ir aš, mirties atrytas

ant saulelė Lietuvos, aš nusilenksiu jum tempus nostrum jubet (sic!) silentium* gula liepos šakomis į samaną srūva marios naktimis į Nemuną jūsų pievos ir miškai alkūnėmis jūsų Dievas ir dievai atstūmė mus kas išgins, kas išvarys į kelią mus? žeria vėjas į akis Einšteino pelenus

Mes esam Dievo išrinktieji šioje pavargusioj gimtinėj pečiais jos nuovargį nešioti ir išaugint tuščius glėbius. Ne žeisti, ne žaizdas laižyti, ne derlių imti, ne sodint. Sugurusia trąša atgulti daigams, kurie dar danguje, dar viltyse, sapnuos dar plazda, kur mūsų akys neįžvelgs. Mes tuščiažiedžiai išrinktieji, bet mūsų pėdsakuos žvaigždė, kur moka paslaptis atverti.

sonetas, atsilikęs nuo vainiko be paso, be tėvų, gimimo vietos o gali būt – nebuvęs net pradėtas gal tik per sapną sąmonėn įniko kaip nuojauta – nelauktas ir ūmus lyg motina pašauktų į namus kai paskutinę rytmečio akimirką prisimeni – mirties akivalką pasaulis temsta motinos vardu pasaulis paskutinį žodį gargia ir tu jau nebe tu, soneto verge dabar pasaulis mėto jus abu dabar nebepaliekate pėdų dabar tik lietūs – bet ne jus apverkia

blokinis laukas po vėjo kulkom nei pasiklosi, nei užsiklosi o miglos kyla, o rasos klaupias sugeria dulkes, raudonai kosti šitokios ilgos šūvių sekundės šitaip naktis man galvūgaly sėdos lopšį sūpuodama – skundai ir bėdos sunkios sekundės, kvadratinės dėžės taip tyvuliavo – tušti kambariai kiek užgyvensiu jų savo kvėpavimu vėjas ir žaizdras pražydiną geležį tveriasi vaisius žaizdų piestelėse gelžkelio peiliai jam atkerta kelio suodiną kreivę – iš meilės pareit

jis gáudė prakeiksmus ore jį siautė ritmo ritualas jis buvo jaunas ir išbalęs ir niekas nedegė šviesos kai baigės muzika ir žvakės ir vakaras už lango plakės aš skendėjau tam vakare lyg maro vandenys grėsmingi jau spengė tamsoje sustingę garsų šešėliai be tiesos tiksėjo uždelsto sprogimo ausų būgneliuos metronomai lyg ãkmens daužėsi į uolą po vandeniu jų šarsas augo jau mūsų niekas neapsaugos ūmai mes puolėm kur papuola mes gynėmės – nuo ko mes gynėmės? kas gimė mirdamas visuos troškimuos tvinksinti bedugnė mes pasirinkom šitą ugnį šią tamsą vidury šviesos ji ligi kaulų mus sugėlė apgaulė – šypsenos ir gėlės jau visa liko pakely vienuolių užeigos ir celės įtūžęs mūzų kūdikėlis nuo mūsų žengė bangomis jau maro vandenys jį kėlė jau sklido gandas apie jį jau sklandė angelo šešėlis mes stvėrėm akmenis į ranką ir akys mums atvėrė dangų jis buvo jaunas ir išbalęs mus siautė ritmo ritualas jis nesigynė akmenų aš savo rankomis menu kaip jis parkrito su mumis