Vladas Braziūnas


audra ir veržtas

mes – žaibai aklinuos laiduos mūsų gailesčio liūtys rūgščios kas išduos? kas už mus laiduos? kas išgrobs mus iš mūsų lukšto? giljotinos burnoj riekė sėja vėjas elektros sėklą iš krūtinės, upe, tekėk paskutine vamzdynų šmėkla apšarmoja druska aušra stingdo magmą – mantijos nerštas mes sapnuojam: žemė gera kol jinai mums – audra ir kerštas

Braziūnas, Vladas. Voro stulpas: eilėraščiai. – Vilnius:Vaga, 1986. – P. 83.

Vladas Braziūnas


tenebroso

šešėlis verkia, vaikas nori miego akis užmerkia aptaki tyla naktis beorė ir bevertė, nieko nakties nėra, nakties tylos nėra toli suloja, bet nėra kas girdi nudiegia širdį, bet nėra širdies sapnuojamas kaip vedamas į mirtį suaimanuos, į sapną pakuždės tik nuojautą: neskirta tau panirti į paslaptį nakties, į šitą mirksnį kai mėlyna žvaigždė į rūką krito arklys sužvingo, laukas neregys drovus šešėli abejingo ryto tavęs jau laukia rykščių ryšulys

Fabijoniškės, 1995.II.24

Literatūra ir menas, 1995. – Balandžio 1. – P. 6;
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: eilėraščiai / knygos dailininkas Romas Orantas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P. 26.


Vladas Braziūnas


mergaitė

šventojo jurgio kurteliai ragavusie gaišeną, maitą ir kas mum davė tą kelią kraujuos ligi kelių eiti bristi sugedusį kraują senolių – nei molį raudą gerklėj supuolusią raudą – gurvuolį – giesmėm skalaujant prie gomurio giesmės gliejas krešantis kelias prie drapanų mergaite, ar to gailėjais klausykis, kaip siaučia vėjas kaip skambūs vandenys liejas ant tavo griaučių sidabro

Fabijoniškės, 1995.I.24–III.10

Klaipėda / Gintaro lašai. – 1995. – Balandžio 14. – P. 19;
Dienovidis. – 1995. – Gegužės 12. – P. 8;
Braziūnas, Vladas. Ant balto dugno: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – P. 10;
Pirštai jos neša leliją: Moteris XX–XXI a. lietuvių poezijoje: rinktinė / sudarytojas Julius Keleras. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2017. – P. 134.


Vladas Braziūnas


moterys

jus perspėja – nespardykit ugnies ji jūsų vardą mirdama minės ištikimybės sutartį – rekrūtuos žiūrėk, žaliuoja rūtos giltinės velėtojos jas apdainuoja, rūkas merginos jaunos palaidais plaukais į pirtį, jaują pilnaty ateis pasimatyt su pavogtais vaikais beprotės, iki pusės moterys ir kas į jas pažvelgti įsigeis tam atmintį apvers, akis sukeis tas bus teisus numirdamas beprotis

Vilnius, 1985.VIII.7

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų / knygos dailininkas Romas Orentas [Orantas]. – Vilnius: Vaga, 1999;
Pirštai jos neša leliją: Moteris XX–XXI a. lietuvių poezijoje: rinktinė / sudarytojas Julius Keleras. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2017. – P. 133.


Vladas Braziūnas


Kuosos Kro greitoji sapnų pagalba

O aš sapnavau giltinę – katiną su dalgiu. Ir lapę, griežiančią iltinę – dar ir dabar drebu! Būčiau koks dančiasnapis, taip sukalenčiau dantim – galėčiau išgąsdint net lapę, iš katino – dalgį atimt! Nors tas dančiasnapis – beveik antelė: vis prie vandens... Kai man pagalbos prireiks, į sapną – atsivaidens?

Braziūnas, Vladas. Kuosos Kro gyvenimas ir atvirkščiai / Knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. – Vilnius: Versus aureus, 2011. – P. 35.

Vladas Braziūnas


Kuosa Kro nuklauso vaiko mintis

Kas man sugalvojo tokią paiką galvą, – vaikas tik galvoja, o girdžiu, kaip kalba: „Mano koja – aš, mano pilvas – aš, mano kaklas – aš, mano smakras – aš mano nosis – aš, nosy pirštas – aš! Mano koja mano pilvą, mano pilvas mano kaklą, mano kaklas mano smakrą, mano smakras mano nosį, mano nosis mano pirštą – per pasaulį neš! Pelė urvelyje – ne aš, gėlė darželyje – ne aš, lėlė lovelėje – ne aš... Bet, jeigu sapnas jas atneš, pelė galvelėje – jau aš, gėlė galvelėje – jau aš, lėlė galvelėj – irgi aš?..“

Braziūnas, Vladas. Kuosos Kro gyvenimas ir atvirkščiai / Knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. – Vilnius: Versus aureus, 2011. – P. 14.

Vladas Braziūnas


* * *

vaikų, koplyčioj giedančių, balsai ir įkypų tautiečių pernelyg jau tiesūs žvilgsniai jautiesi išdainuota pratisai iš ilgesio nusvidinta lig žvilgesio skobtinis avilys, laukų akmuo iš Lietuvos ar iš kitokios šiáurės ritėjęs springdamas supuolusiu „namo“ medum aplipęs, tavo stogo šiaudus po vieną ryto vėjai išsidalė plika plavėjai lyg dvasia bedalė

Sankt Peterburgas–Fabijoniškės–Ventspilis, 2009.XI.1–2014.XII.21

Poezijos pavasaris / sudarytoja Erika Drungytė. – Vilnius: Vaga, 2011. – P. 81. – Pavad.: šeima;
Braziūnas, Vladas. Lėtojo laiko aky: [eilėraščiai] / knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – P. 102.


Vladas Braziūnas


šerno jaukinimas

tai baimės prakaitas, jauti, kaip pila suseks, ir būsi pasmerktas sekilai sekly, teisusis mano įskundėjau rusenusis pasenusiom idėjom tom laikinom, ne tom, kurias dar mini Perkūno ąžuolas, išgimęs iš Žemynos žemelės, Dioniso motės, apeiginis į jo šaknis gumbuotas šernas trinas nušluosčius jo žaizdas skarelėm šilko naktis, akla duktė, akis suvilgo lėtai atanka šernagalvės vazos duktė dienoja, nusikloja, rąžos tada ateina Ponas iš raudonos Adomo žemės, padalina duonos nemato, kaip pasaulio dvasion ninka knyslys, didesnis ir už Šeimininką

Daujėnai–Fabijoniškės–Radviliškis– Fabijoniškės–Vilnius–Šakiai–Fabijoniškės, 2007.V.12–2016.VI.8

Braziūnas, Vladas. Lėtojo laiko aky: [eilėraščiai] / knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – P. 56.


Vladas Braziūnas


* * *

kaip iškeroja, žydi mirtinai lapoja ir atsilapoja dainos iš pašaknių, iš paširdžių, kaip mainos balti gyvenimai, plevenusie tenai kur ganės kauburiai ir dauburiai pasaulį veidrodyje regi baigiant griūti susmegus ragana liumpsėdama žvairai per petį persimetus smagią krūtį it nukauta gyvatė vandenuos slapstaus ar slapstos nuo manęs kas kitas prieš šimtą metų mano parašytas vaidenas (kaip ir aš čia vaidenuos)

Druskininkai–Fabijoniškės–Kunigiškiai–Viena–Bukareštas–Krajova–Bukareštas–Ventspilis–Paryžius–Ryga–Vilnius–Fabijoniškės, 2014.II.28–2015.III.28

Braziūnas, Vladas. Lėtojo laiko aky: [eilėraščiai] / knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – P. 44.


Vladas Braziūnas


* * *

tarė alui: gaukis ir gyvenk, – migla per pievas sukviesk visus, pakeltus iki kvailių gera pamerkt Aukščiausiam, a va, kaip viepias rojaus portjė ar pragaro, yra dar veiklių ir protingų prisiekinėti visais šventaisiais satyrų žiaunos atvipusios, o nekaltai pajuokai išstatyti, baisūs (kad teisūs) skitai gauruotaširdžiai dangstysis kilniais vardais ant raudonų jų akmenų grūsti kanapgrūdžiai skruda sugaruos gražiau nei sengraikiai savo pirty nei nuo alaus, nei girti, gal mes tik šitokio būdo gal iš didelio liūdesio šitaip linksmai užraugti

Fabijoniškės, 2002.VIII.30–IX.6

Poezijos pavasaris 2003 / Sudaryt. Dainius Gintalas. – Vilnius: Vaga, 3003. – P. 73–74;
Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 24.


Syndicate content