Vladas Braziūnas

sukarpyti keliai neatlaiko nei riksmo nei pratiso juoko mes atpratę nuo šūvių atpratę nuo kruvino pokario mūsų nemigų, vaikiškų baimių šešėliai per dieną prie šventųjų paveikslų, įtrūkusių lempų, prie laikrodžių sėlina rašalo dėmės ant lapo ne plečiasi rožė prie atlapo nuskalbtų marškinių šienapjūtės ne dūžtantis stiklas, ne prakaito pratisas riksmas, ne juokas užkimęs bekraujis, beviltiškas noksta laukimas nevaikiškų baimių šešėliai plakas nakčiai pritrūksta kvapo ant ratų, kupė, kely iš tūkstančių liekam – keli nuo pokario šūvių atpratę

eina mergelė per aukštą dvarą aplinkui dangų – mėnulio kelti – kelkis, tėveli, jau neį karą į didį kelią – už kokią kaltę eina per naktį pro mano galvą karo mašinos, žalsvai dažytos turinčios galią, kad viskas galima kur svetimšaliam tvoros nežydi vai teka, bėga vakaro žvaigždės jom sugodosiu debesį margą merkia lietutis tėviškės žaizdą devyniamargę, devyniavargę vai eina, bėga per aukštą dvarą – lietui nulyti, vėjui nupūsti – saulė mergelė, ir ją jau dera jau ima liūsti žmonės be būsto visų svetelių pasikviesdãmi į savo žemę – žalsvom mašinom per dieną tremią, per naktį tremia o kaip benamiui paduoti žinią aplinkui dangų, aplinkui jūrą ėjom ir šliaužėm prakaito dryžėm jaučiam, kad seka, jaučiam, kad žiūri tik nepasako – grižom? negrįžom?

sultingos tingios seno sodo šakos su mirusių šventųjų aureolėm nuobodžiai šnekas, kaip šventiesiem sekas minkštam šaknytam seno sodo guoly kas jiem sapnuojas – buvę nepraėję kokie juos lanko ateities regėjimai kas esam mes, kas buvom, būsim – kas kuriuos sumes į ugnį kaip šakas ruduo ugninis – paskutinės žinios šaknis vanduo užeina geležinis ir šnypščia vienas kitą išpažinę ugnis, vanduo ankštam šventųjų guoly po amžinojo sodo aureolėm žydėjimas mus siaučia rudeninis

gal turėčiau čia jaustis lietuvis, patekęs į nebesamą protėvių šalį, į Dakiją teka takas išdžiūvęs, gal gailisi ko nepasakęs man bendrašakniai žolynai, žodynai, jų slaptosios ataugos apipynė karališką sostinę jų spindulynas nematomas vakarinis, tas atpildas man, kurs rytinio neatmena eilės, eilės mieste, kur nėra ko gailėtis kur sugrįžt per vėlu, pasilikt ar išvykt aš per lėtas lieka gatvės gėlėtos ir kalbos, veidai, pažadai pasilieka kad ir vėlei pusiaudienio oras iš džiaugsmo mirgės o kai vakaras senas priklaupęs dar blėsčios ir vės susitiksim prie tavo fontano orkestro duobės

Slogų metą ligotą suteik man, Karštį, dusulį, nemigą duok, Pasiimk mano draugą ir vaiką, Ir slaptingą stebuklą dainos – Taip meldžiuos, kaip liturgijos lemta, Jau po šitiekos vargo dienų, Kad sušvistų pro Rusijos tamsą Debesis šlovėje spindulių.

kažkas iš miego, kažkas iš niekur taikos pabusti kai nebeaišku, smėlis ar sniegas kapus užpustė tyliai kaip žalčio nugara vėjas pilkas ledynas vaikšto pažliugęs, kol priartėja prie pilkapyno pinasi žliūgės, visos vienodos pinas ir vysta vyšnių žydėta ledyno soduos žydėta vyšnių

tik vieną kartą, visados tik vieną liga kaip skrydis Bosnijon per Vieną kaip trečio atkričio pirmiena Araratas kai valdo ãpačios, o aš apãčių vadas trečios kartos dinastinis pamėnas ir ką tos aplinkybės, kas iš jų sukibus su silpnu pamišimu didybė plečias, veidrodėja sienos kadais jose spindėjau tik aš vienas variau ašvienių Dievą iš namų sudiev, sakiau, ir būk su savimi abu labu: kai duodu – Tu imi kai piktžodžiauju, Tu neatsakai žinau, gudrauji, kvaileliu laikai abu labu, tai neatskiriami skirties taip skirta ar likimo likta kažko įvykta ar kažkur tik vykta net įkertu, ką mykia jaunas bosnis ką senas bosnis jam nepritariamai kosti aš širdį tau, o tu man kokčią lygtį prie šio šaltinio liksi ar sugrįši nuo šiol mergaitės, tingios ir krūtingos tau dìngosis visai kitam paryžiuj kur vándens plyti vangiai, ir didingai virš tvano stūkso žilas Araratas vadinas, sąmonė apsuko ratą tavan vyzdin it pinigėlis leidos pastėręs mano veidas, vaizdas, eidos išeiti metas

patraukė ant Stalo kalno. Kartu ėjo daugybė žmonių,
gal net gerai nežinodami, kur ir kodėl eina, bet pasitikėdami, kad kryptis teisinga...
Saulė Matulevičienė (Liaudies kultūra, 2014, Nr. 2)
kalnai drebėjo ir kalvos verpė́jo lyg didelės širdys po kriūtim blaškėsi upės užgriūtos aštrių akmenų tryško ir veržėsi linkui dvidančio urartų kalno leidosi jan balandė su votais ir su maldom: minimas kalbomis mūsų kalvãrijų ratais atverpki mūsų kaltes mūsu Tēvs, kas esi debesīs po tylos paparčiu tavo skruostą gaisuojantį glostau nuščiuvęs armėniškai patekant mėnesiui plečiantis metams ir dylant dienai, minant Verpėjai minant ratelio pakóją tuščias aukojimų stalas tu čia ir tėvas, ir motina verpėja ir atverpėjas artėji prie Stalo kalno

rąžos dulsvos mieguistos upės, dulksnoj akmeninis kryžių raidynas, miražų miesteliai, striukas galelis kelio, negreito kol rasi, ko reikia, dėmesio ženklas prieš siaurą beždžionių tiltą, bilda geležys, gelia tavęs pasiilgusią širdį mažiutėj kalnų bažnytėlėj, iš čia Dievas arčiau, ąžuolynuos, elektros linijose, priekalnių plynėse ir Apstybės ir Stygiaus akligatviuos spygaujant várniniams paukščiams, kūno tavo ir mano, ir žemės apleisty paskutinėj gesinam dulsvam lietuje baltą kalkynų debesį

raukšlėtos kãbančios uolos, virpančiom lūpom rupšnoja kalnapušes tirštavilniai rudenio debesys su šventyklėlėm pakaklėse pakaktų paukščių šventyklon skrendančio gyvulėlio akyse besimainančio ritmo plonyčiai marškiniai nuslydę nuo pečių ir pro mezginėlius matyti jaunos krūtys nekrusteli nurimusios, vienõs rausvam snape alyvmedžio šakelė blyški naktinė deivė, bijanti blausių mėnulio spindulių skeltaliežuvių papūsk į marmurą, atgis ir žuvę jau mudu: žiūri gundančiom droviom akim gailiom kaip liepžiedžių rasa laukiniai miškai be jokios laũkymės laukiniai žvėrys gainiojas laukinius gyvulius čia jaukiai jaučiuos neprašytas nelaukiamas gimęs – kas žino, bet miręs – tikras laukinis karvelis žinios neatnešė, perėmė sakalas perė́jo pérėjoj slibiną, baisiai naminį – iš pasakos rankos atlenkti pasagą galvos pasaulį laikyti nukirsi vieną – pasaulis pasvirs ir po kojom akmuo apgliaumės kaip nuo vynmedžio vaisiaus kraujo, pralieto netyčia sakalas vėlei atgis į raibąją gegę gegę keleivę, tūbuotąją, gegę medžioklę leisis ant rankų kietų obelinių skaičiuoti metų, kibiai suimtų į riestąjį nagą dužių ir sprangių kaip šašukai, gerai, sidabruoti jau siuntė tėvas jų paraškyti, krituolių parinkt aleliumo, kaip žvanga į žiedą atvirtę, į sprogėlę tūto, į šaknį prie akmenio tako mano išminto, ženklais ir kalbom išrašyto aidinčios erdvės buvau pilnos aidinčio jauno manęs ir šaltinio iš po akmenų šventoje tamsoj po skliautuotu Gechardo dangum su viena, nemirksinčia prie kitos debesų šventyklos saulei ūmai nusiritus pasruvusi kraujo blyksniais raibo rudens galva su nustebusia, ãpskrita